Ramybės

Savo antrojoje knygoje (pirmoji, „Tiksli žiema“, išleista 1998) poetė bando tekstu pagauti ramybę.

O kur ieškoti, receptų daug: nuo budizmo parafrazių iki Kauno (ar šiaip miesto) nostalgijos (jai priklauso ir tikrai gražus bei paprastas eilėraštis „Už durelių“). Kultūra dera su gamta ir subtilia erotika, bėgimas nuo pasaulio, susilaikymas sugyvena su veržlumu ir gyvenimo alkiu. Poezijos švytuoklė supasi tarp kraštutinumų, tačiau visada trumpam stabteli viename taške – ramybės.

Paskutinį skyrių „Pokalbiai su savimi“ sudaro savotiškos prozopoetinės meditacijos „su ramybe“, gražiai baigiančios knygą.

Manau, kad bent ramybės siekiamybė šioje knygoje išlaikyta. Nuosaiki, gera poezija. Nežinau kodėl, gal ir nepataikau, bet man E. Drungytės eilės – ne dramatiškos ir ne melodramatiškos. Jos jaukios.