Pro metų šakas

Atmintis turi daug spalvų: ji gali guosti, įsiūbuoti melancholiją ar įklampinti liūdesy. Atmintis gali būti panaši į skaidrų suakmenėjusių sakų lašą, pro kurį prasišviečia ilgiausia istorija; tokia atmintis tarsi dokumentas, liudijantis neginčijamus faktus, kurie nebūtinai turėtų dominti kiekvieną. Juk su dokumentais visada taip – kol jų neprireikia, guli sau...

Stanislovo Abromavičiaus knygoje „Pro metų šakas“* suturėta atmintis kelialypė – „dokumentinė“ ir guodžianti: tai, kas surašyta puslapiuose, niekur neprapuls. Pačią knygą galima suskaidyti pagal tariamuosius atminties polius – į dokumentiškąją ir memuarinę dalis, kurias sieja be galo svarbus, nors ir nekrintantis į akis dalykas – vieta. Žvelgiant iš skaitytojo pozicijų, būtų lyg ir patogiau skaityti pasirinkus vieną registrą: nusiteiki „dokumentiškam“ skaitymui – skaitai vienaip, nusiteiki „memuariniam“ – jau kitaip; šiuo atveju gana sunku persiorientuoti iš vieno nusiteikimo į kitą – mėgini rasti ryšį tarp dviejų knygos dalių, bet galiausiai turi pripažinti, jog tai dvi visiškai skirtingos knygos, sublokštos po vienu viršeliu. Taip, jungiamąja grandinėle galima laikyti numanomą autoriaus intenciją įamžinti savąją vietą, pažymėtą ir didelės asmenybės – Antano Baranausko – buvimo, tačiau tikrai būtų patogiau šiuos abu tekstus skaityti kaip dvi tos pačios serijos knygas – netrikdytų pasikeitęs pasakotojo balsas (o jis pasikeičia dėl to, kad kinta jau minėtas tariamas atminties pobūdis).

Kadangi skaitytojo sąmonėje dvi knygos dalys – apysaka „Nemuno potvynis“ ir atsiminimų novelės „Mano dėdės restoranas“ – neabejotinai sukris į du atskirus savarankiškus kūrinius, vertėtų kalbėti apie dvi menamas knygas – dokumentinę ir memuarinę. Memuarinė, manyčiau, šaunesnė. Tokią išvadą galima padaryti dėl pačios teksto prigimties ir dėl atitinkamos autentikos dozės: sava patirtis visada tikresnė, be to, kai dalijamasi asmeniškais prisiminimais, neišvengiamai naikinamas atstumas tarp adresato, o šitai dar ir dabar paperka – jauti, kaip tavimi, skaitytoju, pasitikima, kaip tau atsiveriama, kaip pažindinama su dėdėmis, tetomis ir kaimynais, kuriuos nejučia imi tapatinti su pažįstamais tipažais; taip ir įsitrauki į kito kasdienybę, imituojamą gyvenimą, įsivaizduojamą kaip tikresnę realybę už tą, kuri aplink tave.

Kai rašomas dokumentas, imituojama ne patirtis, bet jau kitur fiksuota realybė, todėl skaitytojas tikėsis tikslumo, o ne pasakotojo nuoširdumo. Pirmojoje knygos dalyje – apysakoje „Nemuno potvynis“ tikslumo tikrai trūksta. Faktų ištroškęs skaitytojas neabejotinai pasiges originalių A. Baranausko tekstų, rašytų lenkų kalba. Be šių originalų gana sunku orientuotis, mėginant derinti patį tekstą ir pateiktą detalią A. Baranausko kūrinių bibliografiją: skaitant tekstą atrodo, kad poetas rašė lietuviškai, bet bibliografinėse nuorodose pateikiamos konkrečių tekste paminėtų kūrinių vertimų į lietuvių kalbą datos. Kad dokumentinė atmintis atrodytų patikimesnė, praverstų daugiau autentikos, kad ir imituojamos. Pavyzdžiui, „Dienoraščio“ skyrelyje, pasakojančiame apie A. Baranausko ketinimus pradėti rašyti dienoraštį, minimas laiškas: „Tėvų laiškas, rašytas 1852 m. gruodžio 26 d., mano [A.Baranausko] sueiliuotas 1853 m. sausio 25 d. vakare Rumšiškėse“ (p.128). Skaitytojas tikriausiai nujaus, kad eiliuotas laiškas buvo parašytas lietuviškai, nes tarp p. 145-169 pateikiamų A. Baranausko tekstų vertimų šio laiško nėra, o prieš išdėstomus dienoraštinius įrašus užsimenama apie žymiojo poeto širdgėlą dėl gimtosios kalbos („Ir dar vienas skausmas širdį gelia: visi siekia, kad jis pamirštų gimtąją kalbą, kad net su draugais bendrautų lenkiškai. Kai kunigas Višinskis anądien paklausė, ar jis meldžiasi savo kalba, kiek suglumo. Sugrįžęs iš tėviškės po atostogų būna tvirtai nusiteikęs su visais bendrauti savąja kalba, bet bijo pasirodyti prasčioku. O čia pats kunigas ragina nepamiršti tėvų kalbos! Jis visiems įrodys, kad yra lietuvis“ (p. 127). Tačiau nuojautos pasirodo esančios klaidingos – 144 puslapyje pateiktame „Antano Baranausko kūrybos Rumšiškėse (lenkų kalba)“ sąraše šį laišką randame. Užsispyręs skaitytojas, ilgėliau pasklaidęs puslapius, visus faktus galiausiai susidėlios teisingai, tačiau jaunesnis knygų bičiulis galėtų klaidingai išsiaiškinti kai kuriuos literatūros istorijai svarbius dalykus. Žinoma, pagirtinas „Pro metų šakas“ autoriaus tikslas išryškinti mažiau akcentuotus A. Baranausko biografijos aspektus, juos pateikti apvilkus apysakos drabužiu, tačiau apsisprendimas apysakos tekstą pamarginti datomis įpareigoja: tekstui tarsi suteikiamas dokumento statusas, suponuojantis prielaidas didesnei atsakomybei ir tikslumui.

„Mano dėdės restoranas“ arba, knygos autoriaus žodžiais tariant, „vaikystės dienų atsiminimų novelės“, kaip jau buvo minėta, gali patraukti gyvu žodžiu, sklandžiu sakiniu, lengvai atpažįstama kasdienybe, spalvinama netikėtomis aliuzijomis (tarsi vaikiškos knygelės puslapiai čežantis rusiškas rublis; iki serbentų krūmo raudonumo įkaitinta geležis ir t. t.). Autoriaus pastangos atgaivinti laiką neabejotinai pavyko; vieta irgi įamžinta. Galima numanyti, kad rašytojo intencijos realizuotos. Apie skaitytojo reakcijas galima tik spėlioti – viskas priklausys nuo to, į kieno rankas ši knyga papuls, kaip stipriai suveiks aprašomos vietos įtaiga.

Baigti norėtųsi iškalbinga vienos atsiminimų novelių citata: „Kiek atsimenu iš tėvelių pasakojimų, kiek duomenų radau senose Rumšiškių parapijos bažnytinių aktų knygose, giminės praeitis buvo eilinė, kasdieninė, tačiau mums brangi...“ (p. 292). Kas brangu mums, nebūtinai pasirodys vertinga kitiems, tačiau metraštininko duona tikriausiai niekada nebuvo pati saldžiausia – išmargintų puslapių svorį įvertina laikas.