Princesės dienoraštis

Keturiolikmetė paauglė Mija ramiai su mama gyvena Niujorke, kol vieną dieną sužino, kad yra Genovijos – nykštukinės Europos valstybės – sosto įpėdinė princesė Emilija.

Neabejoju, kad apie šią istorija jau teko girdėti, ir turbūt ne kartą. Bet jei apie princesę Emiliją žinote tik iš filmo, tai patarčiau kuo greičiau beveik viską pamiršti. Šis atvejis tik dar kartą patvirtina, kad knygos ekranizacija (išskyrus keletą išimčių) retai kada pralenkia pirminę istoriją. Tiesą sakant, tarp „Princesės dienoraščio“ knygos ir filmo, pastatyto pagal šią knygą, yra tiek skirtumų, kad liežuvis sunkiai verčiasi sakyti, kad filmas yra šios knygos ekranizacija.

Na taip, pagrindinė mintis, kad paprasta amerikietė mergaitė vakare užmigusi kaip „eilinė moksleivė“ ryte nubunda jau kaip princesė. Tačiau iš esmės – tik tiek. Tad jei iki šiol manėt, kad Mijos senelė karalienė – maloni elegantiška pagyvenusi dama, tik atlaidžiai nusišypsanti, kai mieloji anūkėlė eilinį kartą susimauna, tai galit manyti iš naujo. Mijos grandmére (būtent taip – ji pageidauja, kad Mija su ja kalbėtų prancūziškai, nes anglų kalba – pernelyg prasčiokiška), „nepaleidžia cigaretės iš burnos, netgi lovoje“ ir yra juodai išsitatuiravusi akių vokus (kad nereikėtų dažytis) – kas, Mijos nuomone, ir buvo senelio mirties priežastis – ir visai nesivaržo nekaip pasidažiusią Miją išvadinti poulet (pranc. kekšė). Arba padaryti taip, kad lyg netyčia visi Niujorko paparaciai sulėktų prie restorano, kuriame ji su Mija ruošiasi vakarieniauti.

Ir Mijos tėtis visai nemiręs. Jis gyvas gyvutėlis, toks impozantiškas plikis. Mijos tėtis šiek tiek cholerikas, tad kai ginčijasi su Mija, su Mijos mama ar su Mijos grandmére – tik laikykis! Jis charizmatiškas ir patrauklus, todėl moterys prie jo limpa tarsi magneto traukiamos (aišku, Genovijos princo titulas ir nemenkos sąskaitos banke – irgi ne paskutinis kriterijus, žavintis dailiosios lyties atstoves). Mijos tėtis po vėžio gydymo terapijos nebegali turėti vaikų, o daugiau tiesioginių sosto įpėdinių nėra, tad Mija ir sužino naujieną, keičiančią visą jos gyvenimą. Ir ši versija yra logiškesnė, nei ta, kuri pateikiama filme, – kokia Europos monarchija (juo labiau – nykštukinės kunigaikštystės) leistų sau prabangą vienintelei būsimai sosto paveldėtojai gyventi kažkur JAV ir tik 14-ojo gimtadienio proga apreikšti šią džiugią žinią?

O pati Mija visai netrokšta būti princesė. Tad spardosi kiek pajėgdama – tiek prieš tėtį, tiek prieš grandmére, tačiau galiausiai tenka nusileisti. Iš tiesų Mija – visai paprasta mergiotė trumpais gelsvais plaukais, aukšta ir liesa, neturinti ryškesnių moteriškų iškilumų (kas ją gan smarkiai neramina), nenaudojanti kosmetikos ir mieliau besirenkanti kombinezoną nei suknelę (mat jai „ne prie širdies visokie mergaitiški dalykėliai“), nevalganti mėsos, svajojanti baigus mokyklą dirbti „Greenpeace“ ar kokioje nors panašioje, kovojančioje dėl gyvūnų gerovės, turinti sunkumų su algebra ir ypač dažnai sakanti „šunys nematė“ (dėl ko nuolat gauna pylos nuo grandmére). O netrokšta Mija būti princese, nes jai problemų ir taip iki ausų – mama susitikinėja su algebros mokytoju (taip taip, tuo pačiu, kuris Miją nuolat palieka po pamokų) ir Mijos fantazija neneša, kas būtų, jei kiti mokiniai apie tai sužinotų, „karas“ su mokyklos šaunuole – puikuole fifa Lana Veinnberger, be to, Mija akis pakabinusi į Lanos vaikiną gražuoliuką Džošą Lichterį. Ech, o krūtys kaip neauga nė per milimetrą, taip neauga...

Be abejo, tai, kad Mija matuoja savo kūno apimtis labai primena kitą paaugliškų kančių ir džiaugsmų dienoraštį – Sue Townsend „Slaptas Adriano Moulo dienoraštis. Adriano Moulo brendimo kančios“. Tik Adrianas, žinoma, matuodavo ne krūtinę. Kitą vertus, tai šiek tiek prieštarauja Mijos (kaip personažo) elgesio logikai – mamos išauklėta feministine dvasia ir pavyzdžiais laikančia savarankiškai daug pasiekusias moteris Mija neturėtų tiek nukrypti į kūniškumą.

Dar keli akmenukai į autorės daržą – na, turbūt nieko keisto, kad Genovija yra kažkur Europoje. Toje Europoje yra devynios galybės valstybių, tad tūlam amerikiečiui visas supaisyti, ko gero, yra misija neįmanoma, o viena daugiau ar mažiau – šunys nematė. Taip, logiška, kad nykštukinė kunigaikštystė yra Europoje, bet ar būtina išradinėti dviratį? Juolab kad pasirinktos tikslios geografinės vietos („tarp Prancūzijos ir Italijos“), o Genovijos karališkosios šeimos pavardė – Grimaldi, lygiai tokia pati kaip ir Monako kunigaikščių.

Be to, Mija giriasi per viešnagę Europoje buvusi protingesnė už savo bendraamžius, nes ten vaikai mokomi kitokių dalykų (na, gerai gerai, kas šuniui pakels uodegą, jei ne jis pats?) ir taiko metrinę (SI) sistemą, kuri, Mijos nuomone, yra siaubinga iškasena. Ei, princese Emilija, šįkart tai jau smarkiai prašovėte pro šikšnelę.

Tačiau šiaip ar taip – tai gera knyga. Taip, taip – gelmė gal ir ne per gili, gal rožinės spalvos ir kiek daugiau ne norėtųsi (vis tik – tai labai mergaitiška knyga), bet nė už ką nepatikėsiu, kad, trindami mokyklos suolą nė karto nekėlėte klausimo, KAM jums gyvenime bus reikalinga matematika (ar bet kuri kita disciplina), arba kad nebuvote įsižiūrėję ko nors iš bendramokslių, kaip kad atsitinka Mijai. O paaugliška ir juokinga Mijos kalba, jos mažos nelaimės, susimovimai, problemos, santykiai su šeima ir draugais bei gyvenimiški atradimai sudomins ir privers tikrai ne sykį nusijuokti.