Prieš audrą

Ar turėtume vertinti savo gyvenimą pagal tai, kokias klaidas padarėme? Ar turime leisti toms klaidoms nulemti mūsų gyvenimą? Diane Chamberlain romanas „Prieš audrą“ – tai kvapą gniaužiantis pasakojimas apie klaidas, atleidimą ir patvarumą. Ši istorija mane pravirkdė. Ne, ne tiesiog pravirkdė, o privertė raudoti. Tai NĖRA „ilgai ir laimingai“ tipo pasakojimas. Tai pasakojimas apie tai, kaip prasibrauti pro gyvenimą ir išmokti gyventi su tuo, ką jis mums pametėja. Tai daug daugiau, bet tam, kad viską suvoktumėte, jums tiesiog teks perskaityti knygą. O aš pasistengsiu padaryti viską, ką galiu, kad suprastumėte, ko iš jos tikėtis.

Tai istorija apie Lorelę. Ji susitiko savo gyvenimo meilę koledže. Džeimį. Džeimį, kuris buvo daugiau šventasis nei nusidėjėlis. Gyvenimas buvo laimingas, kol ji pagimdė jų pirmą vaiką, Megę, ir įklimpo rimtoje depresijoje, kuri negydoma plėtojosi, taigi Lorelė taip ir neprisirišo prie Megės ir jaurėsi kaip visiška nevykėlė... visur! Per išsiskyrimą Lorelę nuo vienatvės išgelbėjo Džeimio brolis Markusas. Jei Džeimis buvo auksinis berniukas, tai Markusas – juoda avis. Jis žudė savo skausmą alkoholyje ir nesąmoningai išmokė Lorelę daryti tą patį. Jų santykiai pasikeitė vieną girtą naktį, bet abu susitarė NIEKADA apie tai daugiau negalvoti. Džeimis ir Lorelė susitaikė... kaip tik tuomet, kai Lorelė sužinojo, jog ji vėl nėščia. Vis dar depresijoje, jos nuotaikos sukosi spirale ir ji vis dar skandino savo skausmą vyne – ir pagimdė vaiką su vaisiaus alkoholiniu sindromu. Tai buvo pavojaus signalas ir ženklas pakeisti savo gyvenimą.

Po keturiolikos metų Lorelės gyvenimas vėl lekia velniop. Ji išgyveno Džeimio mirtį. Ji išgyveno vienišą motinystę. Bet dabar jos gyvenimas vėl griūva į šipulius. Jos mylimas sūnus Endis kaltinamas padegimu ir trijų žmonių nužudymu, daugybės kitų žmonių sužeidimu ir bažnyčios sunaikinimu. Bet dar daug paslapčių lieka neatskleistos ir kuo daugiau jų Lorelė išnarsto, juo labiau ji abejoja, ar iš tikro pažįsta savo artimuosius, ypač – savo vaikus.

Šis romanas daugiausia parašytas pirmu asmeniu, taigi jei tai jus trikdo – jūs buvote perspėti! Istorija rutuliojasi tarp dabarties ir ateities perspektyvos. Nuo Lorelės jaunystės iki Endžio pasaulėžiūros, Markuso pastangų būti pripažintam, Megės širdį veriančių pastangų tapti moterimi – jie visi čia ir kiekvieno herojaus žodžiai pasuka istoriją link neišvengiamos išvados. Skaitytojas jaučia Endžio sielos tyrumą nepaisant jo poelgių, Megės entuziazmą ir naivumą, Lorelės beviltiškus bandymus ištaisyti savo klaidas ir Markuso pastangas tapti geresniu žmogumi dėl jų visų. Aš vis ištrinu tai, ką parašiau, stengdamasi neatskleisti per daug, bet tai labai sunku. Net jei laikas ir pasakotojas keičiasi – aš nesusipainioju. Ponia Chamberlain turi talentą įtraukti skaitytoją į istoriją. Kiek kartų aš norėjau paguosti vieną iš personažų ar perspėti kitą. Turbūt mažo miestelio ryšiai ir našta, kai kiekvienas žino per daug apie visus ir viską, ir kaip tai paveikia jaunimą mažame miestelyje gali ir išties persekioja mus visą gyvenimą. Amžina kova – turėti prieš neturėti, senbuviai prieš naujokus, normalūs prieš nenormalius, šeima prieš šeimą, religija prieš religiją ir visi kiti dalykai, kuriuos čia galime supriešinti, išties pakankamai taikliai apibūdina nedidelius Amerikos miestelius.

Jei rašyčiau toliau, tikrai išplepėčiau per daug. Taigi, jei jūs ieškote saldaus, malonaus skaitalo tuomet jums vertėtų tiesiog ieškoti toliau. O jei ieškote knygos, kuri priverstų jus mąstyti, nerimauti, verkti ir juoktis, truputį stipriau nei visada apkabinti savo mylimuosius... tuomet, prašau, gaukite Diane Chamberlain romaną „Prieš audrą“.  Tai emocionalus, bet pakankamai įkraunantis, kaip elektros srovė, skaitinys apie gyvenimą, santykius ir gyvenimo mokyklą.