Premjeras ir angelas

„Prahos pavasario“ intelektualų ir literatų kartos prozininko knygos, kaip pranešama ketvirtajame viršelyje, „pavertė jį amžinu opozicijos atstovu: iš pradžių – komunistinės Čekoslovakijos, vėliau – visos vartotojiškos, vertybių ir principų erozijos paveiktos sistemos“. Tą labai ryškiai atspindi jo pasakojimo tonas, pasižymintis labai švelnia, subtilia ironija, su kuria jis aprašo neįvardytos valstybės premjero gyvenimo ir karjeros peripetijas. Turbūt jau esame pripratę (ar greičiau – įpratinti), kad apie politikus kalbama tik pagiežingai, šaltai sarkastiškai ir piktai. O čia rašytojas, matyt, remdamasis legendinio Čekijos prezidento, nepaprastai išsilavinusio humanitaro ir intelektualo, pavyzdžiu, bando įsivaizduoti politikus be jiems paprastai prikišamų ydų.

Jo vaizduojamos vyriausybės nariai visi kaip vienas –­­­ jautrūs, meniškos sielos žmonės, dažnai pavargstantys nuo viešo gyvenimo šurmulio, verčiau apsilankys teatre, negu jų įvaizdžiui svarbiame pramoginiame renginyje. Šalį valdo ne verslininkai, o menininkai, tačiau niekas dėl to nepasikeičia: klesti korupcija, žurnalistai kasdien atskleidžia naują skandalu kvepiantį politinio gyvenimo faktą, „žalieji“ rengia demonstracijas prieš nelegalias statybas… Skaitai ir aikčioji iš nuostabos: juk visa tai kasdien matome per Lietuvos televizijos kanalų transliuojamas žinias! Ne veltui šios valstybės gyventojai irgi vadina savo vyriausybę „durnių laivu“ (p. 38).

Autorius tarsi bando prieiti prie kiekvieno personažo, pažiūrėti, kas darosi jo mintyse: juk turbūt ne vienas pilietis nuoširdžiai norėtų suprasti politikų elgesio motyvus, mąstymo logiką ir patikrinti jų jausmus. Šis premjeras būtent dėl stiprių jausmų patenka į neįtikėtiną situaciją, nes siekia tapti geresnis. Neskubiai rutuliodamas pasakojimą, rašytojas atskleidžia, kaip „pernelyg didelė demokratija“ (p. 32) gali net labai mielus ir dorus žmones įvelti į tokį sudėtingą žaidimą, kad jie patys nebesugeba išsivaduoti išsaugoję sveiką protą. Nors dažnas jų pats trokšta to, kuo kaltina žurnalistus.

Knygos vertimas būtų visai vykęs, jei nesijaustų slavų kalbų įtakos sintaksei ir žodynui: „štabas“, „hitas“, „antis“ (turint omeny žurnalistų paleistą gandą), rodos, taisyklinguose lietuviškuose tekstuose jau nebevartojami. Yra ir kitokių netikslumų. Tačiau visi politiniai šūkiai ir kitokie rimuoto teksto intarpai išversti sklandžiai ir gražiai. Tikiuosi, jog artimoje ateityje į lietuvių kalbą bus išversta dar ne viena I. Klímos knyga.