Prancūziška siuita

1940-ieji, birželis. Pasaulį drebina Antrasis pasaulinis karas. Paryžius ruošiasi evakuacijai. Visi, turtingieji ir vargšai, atsiduria kelyje, tikėdamiesi, jog kitur, toliau nuo sostinės, provincijoje ar net užsienyje bus geriau, saugiau. Iki šiol karas šiems žmonėms atrodė lyg kažkas tolimo. Kažkas kovoja, laimi ar miršta – jų gyvenimų tai per daug nelietė. Ir štai – karas čia, visai šalia. Pasiryžęs sugriauti jų nuobodžią, jaukią kasdienybę.

Pirmoji romano dalis, „Birželio audra“ tai masinio bėgimo kronika. Su pagrindiniais romano herojais susipažįstame kritinę akimirką. Tačiau „draugą pažinsi bėdoje“, tad ir šios aplinkybės geriausiai leidžia suprasti, kas yra kas. Aprašomų žmonių dora dažnai yra apsimestinė, o po gerumo, dosnumo kauke neretai slypi pikti kėslai. Autorė atvirai šaiposi iš turtingų miesčionių, vaizduodama jų smulkmeniškumą, pasikėlimą. Karo ir visuotinės evakuacijos akivaizdoje jų visuomeninė padėtis, pažintys ar turtai praranda savo vertę. Kiekvienas gelbėja savo kailį, kartais pamiršdamas net savo šeimos narius. Kiekvienas yra pasiryžęs pavogti paskutinį bendrakeleivio sumuštinį ar benzino baką. Rašytoja piešia ryškius charakterius, aprašinėdama įvykius, nevengia sodrių spalvų, kartkartėmis netgi šiek tiek persistengdama ir sudramatindama. Vieninteliai iš tikrųjų geraširdžiai žmonės tarp visos masės romano veikėjų – sutuoktiniai Mišo. Vargingi, priversti keliauti pėsčiomis, tačiau nepraradę žmogiškumo, pasiryžę padėti bendrakeleiviams ir negalvojantys apie atlygį.

Antroji romano dalis, „Dolce“, tai romantiškas, šiek tiek banalokas (siužeto prasme) pasakojimas apie mažą Prancūzijos miestelį, okupuotą vokiečių. Pasakojimo centre – Wehrmachto karininko ir prancūzaitės meilė. Ji – ištekėjusi už nemylimo vyro (šis pasakojimo metu yra įkalintas koncentracijos stovykloje), gyvenanti su anyta. Jis – vedęs, tačiau puikiai suvokiantis, kad karui pasibaigus viskas pasikeis, o labiausiai pasikeis jis pats. Uždrausti jausmai įsiplieskia pamažu. Tačiau galiausiai ji bus priversta priimti nelengvą sprendimą...

Tiek apie romano siužetą, pats laikas papasakoti apie jo istoriją, kuri yra šiuo atveju nemažiau svarbi. „Prancūziška siuita“ tai vienas pirmųjų romanų apie Antrąjį pasaulinį karą. Nors atrastas daug vėliau, romanas buvo rašytas pačiame karo įkarštyje. Pradinis autorės sumanymas – 5 dalių romanas. Deja...

1942-ųjų liepos 13-ą dieną rašytoja Irene Nemirovsky buvo suimta ir išsiųsta į Pitivje, iš ten – į Osvencimo koncentracijos stovyklą. „Prancūziška siuita“ taip ir liko neužbaigta. Parašytos dvi romano dalys, apie tolimesnę įvykių eigą galime šiek tiek sužinoti iš romano priedų – rašytojos užrašų, dienoraščio, laiškų. Virš 50 metų visi šie dokumentai gulėjo neatrasti – rašytojos duktė manė, jog motinos užrašai – tai jos dienoraštis, kurį skaityti būtų pernelyg skaudu. Tik sumaniusi atiduoti medžiagą į archyvą, ji atrado užrašytas dvi „Prancūziškos siuitos“ dalis. Romanas, Prancūzijoje išleistas 2004-aisiais, sulaukė neįtikėtino pasisekimo. Ironiška, tačiau žydų kilmės rašytojos kūrinyje vokiečiai vaizduojami kaip... tiesiog žmonės. Jauni, išsilavinę, mylintys savo artimuosius kareiviai, tiesiog paklūstantys įsakymams iš viršaus. Romanas stebina savo apolitiškumu, „žydų klausimui“ jame nebuvo skirta nė eilutės.

Žinoma, tragiška rašytojos baigtis turėjo įtakos jo populiarumui, tačiau reikia atminti, jog dar būdama gyva Irene Nemirovsky buvo pelniusi pripažinimą kaip puiki rašytoja. „Prancūziška siuita“ – nebaigta, ir vien šis faktas neša savyje stiprų emocinį užtaisą. Tačiau tai visų pirma stiprus, gerai parašytas talentingos rašytojos darbas. Būtent todėl norėčiau sulaukti ir kitų šios rašytojos kūrinių vertimų į lietuvių kalbą.