Praeities elegija

Nuo pat pirmųjų puslapių fragmentinės prozos knyga sužavi gilia išmintimi apie tolimą praeitį, perteiktą per žmonių mąstyseną, svarstymus ir godojimus, kurie pasižymi sodria liaudiška išmintimi ir kalba. Daugelis prozos kūrinių išplaukia iš knygos veikėjų prisiminimų.

Pirmuoju kūriniu „Kelias namo…“ autorė tarsi sugrįžta į gimtąjį kaimą, kad sudėliotų jame gyvenusių žmonių, jų likimų mozaiką, kurioje balansuojama tarp gyvenimo ir mirties. Toje mozaikoje ir rekrūtu į caro armiją paimtas kareivis, ir mirties patale gulintis bei tremtį prisimenantis senukas, ir kaimo vargeta, ir skirtingo likimo moterys, kurių gyvenimas yra tarsi mozaikos stikliukas, kiekvienos vis kitoks, ir motina, gedinti savo iš gyvenimo pasitraukusio vaiko, ir sunkų savo likimą prisimenanti moteris, ištekėjusi už girtuoklio vyro, taip pat prie kolūkinio gyvenimo būdo nepritapęs skaudaus likimo vaikinas.

Knygą tarsi papildo veikėjų sapnai, senojo kaimo ieškojimas novelėje „Lygiais laukais…“ ir žmogiškų savybių suteikimas gyvūnams „Motinystėje“ ir „Širdies smūgyje“.

Paskutinėje trumputėje novelėje kaimas tarsi simboliškai keliasi į miestą, palikdamas vos girdimą melodiją, kuri nuskamba tarsi praeities elegija.