Pradžioje buvo Žodis: pokalbiai su Antanu Maceina-Jasmantu apie poeziją

Trečioji Tatjanos Maceinienės knyga. Įsivaizduojamuose pokalbiuose su filosofu ir poetu Antanu Maceina-Jasmantu (1908-1987) svarstoma poezijos vieta ir prasmė šiuolaikiniame pasaulyje, aptariami jos vertinimo kriterijai, nykstanti riba tarp tikrojo ir pseudo meno. Knygoje juntamas rūpestis dėl neatsakingai vartojamo poetinio žodžio, tiksliau – dėl mūsų literatūrą užplūdusios suniveliuotų, bereikšmių žodžių lavinos, nuo kurios kenčia ir filosofija, ir poezija.

Tatjana Maceinienė – eseistė, išeivijos kultūrinio palikimo tyrinėtoja, vertėja. Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Baigė Vilniaus universitetą ir Peterburgo Teatro muzikos ir kinematografijos institutą. Gyvena ir dirba Vilniuje. Apdovanota „Į laisvę“ fondo premija (2003).

Išleido knygas: „Pašauktas kūrybai. Antanas Maceina: filosofo asmenybės interpretacija“ (Aidai, 2000), Antanas Jasmantas „Klajūnas“ (sudarytoja) (Aidai, 2001), „Ne tikrovės drumzlėse, o idealo šviesoj“ (Katalikų pasaulis, 2004). Į rusų kalbą išvertė Antano Maceinos kūrinius „Didysis inkvizitorius“, „Niekšybės paslaptis“, „Jobo drama“, „Dievo avinėlis“.

Apie meną ir kultūros vertybes pas mus kalbama nedaug, o jei ir kalbama, tai toli gražu ne iš esmės, bet kažkaip aptakiai. Susidaro įspūdis, kad šiandien primiršta tikroji žodžio „menas“ reikšmė. Šis įspūdis stiprėja matant, kas pernelyg dažnai pateikiama kaip meno kūrinys. Ir tai, ką matai (paveikslai), klausai (muzika), skaitai (proza ir poezija), neretai verčia suabejoti, ar šiuos „meno kūrinius“ sukūręs „menininkas“ supranta žodžio „menas“ reikšmę. Nemanau, kad reikėtų čia pateikti šio žodžio apibrėžimą, nes išsamų jo reikšmės aiškinimą galima rasti dažnoje enciklopedijoje ar enciklopediniame žodyne. Tik priminsiu, kad meno sąvoką apibrėžia trejybė: „POIESIS-MIMESIS-TECHNE" (kūryba, atkūrimas, meistriškumas). Taigi menas yra gana sudėtinga kūrybinė veikla, reikalaujanti ne tik kūrybinio įkvėpimo, bet ir veiksmo.

Labiausiai tenka apgailestauti, kad mūsų jaunoji karta menkai suvokia, kas yra tikrasis menas. Juk šiais laikais, atsiradus naujai politinei sistemai, žmonės auklėjami būti vartotojais, todėl ir pratinami prie „įdomybių“, kaip taikliai apibūdino Arvydas Šliogeris „mūsų dvasinio gyvenimo orientyrą“. Įdomybė nereikalauja kūrybinio įkvėpimo, juo labiau – proceso. Jos tikslas – stebinti, stulbinti, šokiruoti. Kyla klausimas – kam? Atitraukti nuo kasdienos vargų ar nuobodybės? Suteikti malonumą, sukelti stiprius pojūčius ir taip paįvairinti gyvenimą, padaryti jį įdomesnį? Bet kam daryti gyvenimą įdomesnį? Kam jį spalvinti naudojant pigius triukus, jei pats gyvenimas yra įvairiaspalvis, o jo spalvos tikros? <...>

O (šioje knygoje) kalbėsime apie poeziją, nes būtent ji buvo laikoma aukščiausia meno šaka. Bet kodėl buvo? Argi šiandien ji prarado savo aukštybes? Kas šiandien verčia abejoti jos išskirtinumu? Ar ne tie patys meno surogatai, kurie iš mūsų gyvenimo išstumia tikrąjį meną, tarsi skubėdami užimti jo vietą amžiams? Turiu omenyje ne tuos plataus vartojimo surogatus – paprastus, žavinčius tam tikro lygio žmones, bet įmantrius, vertinamus mūsų šviesuomenės. Nutariau kalbėti apie poeziją dar ir todėl, kad būtent ji pajėgia parodyti pasaulį tarsi išlaisvintą iš kasdienos tikrumo rėmų, daugiaprasmį, nuostabiai subtilų, nepanašų į mūsų, pasaulį, kuriame nėra vietos tuščiam žodžiui, nes tuščias žodis niekados nevirsta kūnu. O svarbiausia todėl, kad „Pradžioje buvo Žodis“ (Jn 1,1).