Poros

Kaip žinia, Dievo įsakymas Nr.9 teigia: “Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters”. Šis romanas – nuodugni analizė to, kas būna šį įsakymą pažeidus.

Nedidelis miestelis. Nedidelis draugų ratas, kuriame kiekvienas turi savų paslapčių. Dažniausiai, tiesa, visiems žinomų. Į stebimųjų ratą patenka 10 porų. 20 žmonių, gyvenančių dvigubus gyvenimus. Vieną iš jų mato visi. Ir šneka: “O, kokia graži pora! Ir ką jis (ji) be jo (jos) darytų? Jie taip vienas kitam tinka!” Bet yra ir kitas, slaptų susitikimų ir aistrų gyvenimas, apie kurį kiti nežino. Bent jau kurį laiką, nes tokiam mažam miestelyje ką nors nuslėpti sunku. Vienas neatsargus žodis vakarėlio metu, vienas smalsios kaimynės žvilgsnis pro užuolaidą, vienas telefono skambutis gerai draugei – ir paslaptis jau nebe paslaptis. Kaip visada, ilgiausiai nežinioje lieka tie, kuriuos tai liečia labiausiai. O paskui... Paskui pykstasi ir/arba skiriasi šeimos, nutrūksta draugystės ir geri kaimyniški santykiai. Tam, kad netrukus užsimegztų kiti. Gamta nemėgsta tuštumos. Kažkas lieka įskaudintas, kažkas greit pamiršta ir žengia toliau, į naujų potyrių glėbį.

Iš vienos pusės: taip, svetimavimas, išdavystė, melas - negeri dalykai. Iš kitos (pagal tai, kaip viskas aprašyta) – sunku visus svetimautojus sustatyti į vieną eilę ir kategoriškai pasmerkti. Kai gyvenimas per daug nusistovi, kai viskas diena iš dienos teka vienoda įprastine vaga – darbas, namai, vaikai, sutuoktinis – norisi turėti paslaptį. Kai prieš akis telieka vien viena į kitą panašių dienų srautas, neišvengiamai vedantis mirties link, norisi pajausti, kad gyveni. Taip ir mezgasi meilės romanai, visų su visais. Kaltės jausmą, besimėgaujant uždraustu malonumu, slapukavimą ir melavimą atsveria nauji pojūčiai su nauju partneriu, kuriam laikui galima tartis netgi suradus gyvenimo prasmę. Arba bent jau adrenalino šaltinį. Vaikščiojimas plonu ledu, rizikuojant išsiduoti ar būti užkluptam. Šokinėjimas per tualeto langą, žmonai beldžiant į duris. Slapti meilės laiškai, slepiami darbo kabineto stalčiuje nuo pašalinių akių:

“Mano meiluži!
Mano visas namas alsuoja tavim: obliuotos medienos kvapas – tai tu, ir sūrus vėjas – tai tu, ir sujauktas patalas, nuo kurio dvelkia saldžiausiu ir subtiliausiu – mudviejų aromatu – tai tu. Pastarosiomis dienomis aš visa buvau atviri langai, plaikstomos užuolaidos ir žydras vaizdas – tokia visa tavo, kad turiu aprašyti ir papasakoti tau, nors apačioje laukia Kenas: važiuosim pas Smitukus. Už kelių minučių tave pamatysiu. Bet apsuptą kitų. Priimk šį bučinį.”

Kažkuriuo momentu paprastų malonumų pasidaro per maža. Reikia eiti toliau, tolyn naujovių troškimo sodo takeliais. Kur moralės riba? Kada ji bus (buvo?) peržengta?

Romano centre – Pyto ir Foksės nesantuokinių santykių istorija. Tik vienas iš svetimavimo atvejų, bet kartu ir ypatingas. Dėl ypatingų jo pradžios aplinkybių ir pasekmių.

“<...>Kaip miegant mums reikia sapnuoti, taip pabudus reikia liesti ir šnekėti, būti liečiamiems ir šnekinamiems. Fokse?
Klausau, Pytai. Jų paprasti vardai turėjo magiškos galios, sukeltos glamonių, surandančių partnerių genitalijose kažką baisingo ir mielo.
Tu manai, kad mes blogai elgiamės?
Blogai? Ši mintis atplūdo į ją tartum iš kitų taisyklių kosmoso. Nežinau. Aš taip nemanau.
Kaip gerai!
Kad taip nemanau?
Taip, taip, taip. Niekada taip nemanyk. Padėk man jaustis gerai. Ei. Šiąnakt sapnavau tave. Pirmą kartą.<...>”

Vis dėlto ši knyga nėra televizinės laidos „Išdavysčių anatomija“ literatūrinė versija. Yra joje šis tas gilesnio negu vien santuokinės neištikimybės atvejų kronika. Kažkas patraukia ir prikausto dėmesį. Galbūt bendražmogiškos viltys, rūpesčiai, baimės ir nusivylimai. Galbūt psichologinis subtilumas ir taiklūs pastebėjimai, vaizduojant įvairiausias santykių komplikacijas. Galbūt viskas kartu.