Ponia Lafarž

Nusikaltimas, kuriuo 1840 m. Tiulyje buvo apkaltinta Mari Kapel Lafarž, labai paprastas: žmona nunuodijo savo vyrą. Kas gali būti banaliau? Paskatų tam niekada netrūksta.

Tačiau ponios Lafarž  bylos nagrinėjimas įaudrino Prancūziją, jos aidas buvo girdimas ir visoje Europoje. Prancūzijoje buvo pamiršti aktualūs politiniai klausimai, žmonės skaitė laikraščius tik tam, kad sužinotų, kas dedasi Tiulyje. Visuomenė pasidalijo į dvi stovyklas – tikinčius ir netikinčius ponios Lafarž  kaltumu. Ir vieni, ir kiti karštai ieškojo svarių argumentų kaltinimams arba gynybai. Ar tiesa, kad gėdinga aistra privertė Mari Kapel nusileisti į pačius žemiausius sluoksnius tarp šiurkščių nusikaltėlių? Ar tikrai ji dėjosi mylinti, bet slėpė neapykantą, kol galiausiai sumanė ir įvykdė patį niekingiausią nusikaltimą prieš savo vyrą? Ir priešingai: ar ši moteris nėra verta gailesčio kaip nekalta apgaulingų prielaidų auka? Ar jos prigimtis, auklėjimas, moteriškas žavesys nepaneigia jai keliamų kaltinimų?

Mari Kapel bylai neliko abejingas ir Alexandre Dumas, nuo vaikystės pažinojęs kaltinamąją. Praėjus beveik 30 metų po bylos svarstymo, laikraštyje Les Nouvelles jis išspausdino feljetoną „Mari Kapel (Ponia Lafarž. Intymūs prisiminimai)“, kuris archyvuose buvo surastas ir atskira knyga išleistas tik 2005 m. „Ponia Lafarž“ – pirmasis šio anksčiau atskira knyga neskelbto A. Dumas kūrinio vertimas į lietuvių kalbą.