Ponia Amnestija

Stabdys

Kai kurių tautų žmonės ne be pagrindo pašiepiamai vadinami lėtuoliais arba, paprasčiau tariant, stabdžiais. Karšti pietiečiai lietuviai ir rusai mėgsta anekdotus „про горячих эстонских парней“. O dzūkeliai ir suvalkai susiriesdami pokštauja apie šiaurinių pusbrolių iš Žemaitijos lėtumą ir vangumą. Vieną tokią barzdotą istoriją prisimenu ir aš. Per apsnigtą mišką rogėmis keliauja žemaitis tėvas su dviem sūnumis, irgi žemaičiais. Keliauja tylėdami, susimąstę. Staiga kažkas tik šmikšt skersai kelio – ir prabėgo. Žemaičiai tyli, mąsto. Po gero pusvalandžio vienas sūnus ir taria: „Turbūt lapė.“ Dar po pusvalandžio burną praveria kitas sūnus: „Ne, vilkas.“ O po geros valandos pokalbį užbaigia tėvas: „Vaikai, nesiginčykit. Kelias tolimas, suspėsit prisibarti.“

Tai štai, perskaitęs vos keliolika puslapių, iš karto supratau, kad Algirdas Pocius (beje, gimęs ir augęs Mažeikių rajone) labai panašus į tuos niekur neskubančius žemaičius, kad šiandien jis gyvena kokiais 1990-aisiais – šlovingais Sąjūdžio metais. Kilo net baisus įtarimas, kad skaitau ne nusipelniusio LTSR kultūros veikėjo kūrybą, kuri apdovanota valstybinėmis visokiausių vardų premijomis, o mažai raštingo lietuvių valstiečio tremtinio prisiminimus, sunormintus ir suredaguotus pažįstamos lituanistės iš Politinių kalinių sąjungos. Kalba itin taupi, matematiškai tiksli, monotoniška, nuobodi, oficiali, laikraštinė – panaši į pirmuosius tris „Litmenio“ puslapius.

Pasiklausykite buvusio LRS (Seimo) ir esamo LRS (sąjungos) nario prakalbos: „Ilgai džiaugtis ramybe šiems kaimiečiams nebuvo lemta. Prasidėjo karas, svetimų kariuomenių antplūdžiai, žiaurumai, prievarta. Įaudrintas gyvenimas ilgai negalėjo aprimti. Net ir pirmas dešimtmetis po karo, kaip sako kaimo žmonės, buvo sunkus ir dramatiškas. Tuo labiau jei gyvenai didelių miškų apsuptyje. Kartais buvo nebeaišku, kam priklauso valdžia: naktį atėję miško broliai sakė, kad reikia klausyti jų, o dieną iš miesto atgarmėję kiti statė prie sienos ir rėkavo, kad sušaudys, ištrems, jei nepaklausys naujos valdžios. Vargšui kaimo žmogui nuo tų išgyvenimų greitai pražildavo galva“ (p. 160). Kas čia? Istorijos vadovėlio ištrauka? Dešimtoko rašinio fragmentas?

Na, stilius pavargęs, išsisėmęs, sustabarėjęs. Na, kam gi nepasitaiko perkopus per septynias dešimtis. Problema ne čia. Didžiausias knygos trūkumas tas, kad aprašomas laikotarpis – vėl ta nelaiminga pokario Lietuva – parodomas žiūrint ne savo akimis, o spoksant pro stiprius dvispalvius (netgi ne trispalvius) Landsbergio akinius. Miškiniai – kilnūs lietuvių tautos sūnūs, stribai – klastingi lietuvių tautos priešai. Nėra jokių banditų, laisvamanių, teroristų, nevispročių, atamanų, nacionalistų, prietrankų, iškrypėlių, saldafonų, laisvės kovotojų. Nei vyro, nei moters. Nė vieno macho, nė vieno commandante. Nė vienos domina, nė vienos miledi. Nė vienos asmenybės. Visi veikėjai ir veikėjos – pilki pelėnai ir dar pilkesnės pelytės, o visas tas beveidis žiurkynas beviltiškai rezignuoja laukdamas geresnių laikų (šiais „geresniais“ laikais to žiurkyno cypsėjimas buvo pavadintas tylia lietuvių tautos rezistencija)...

A. Pocius – ilgametis rašytnamio kanceliarijos darbuotojas (oho, šitam reikalui paaukojo beveik 30 gyvenimo metų!) – šiandien pasirodė kaip nesusipratęs retrogradas ir dekadentas, savo atsilikėliškai nykiais vaizdeliais bandantis iliustruoti vadovėlines dabartinės Lietuvos valdžios tiesas apie rusų stribų ir lietuvių partizanų karą. Tokių apsakymėlių fragmentai prieš 15 metų kuo puikiausiai būtų tikę savilaidei patriotinei Sąjūdžio spaudai, tačiau dabar jie atrodo kaip nonsensas, kaip perkrovos perviršis, kaip aido aidas. Kaip naujas dviračio išradimas, kaip mirtinas smūgis lavonui, kaip sviestu sviestuotas sviestas, kaip penktoji šuns koja. Pone Algirdai, negi neprisimenat žemaitiško posakio: „Atsiminė numiręs perst...“

Viename interviu A. Pocius minėjo: „Nei kalbėdamas, nei rašydamas negaliu pasislėpti, kad esu žemaitis. Žinoma, aš to nesistengiu daryti. Žemaitiškumas yra įaugęs į charakterį, į kraują. Tėvai, gimtinė, visa jaunų dienų aplinka mano dvasioje paliko tokius pėdsakus, kurie nepastebimai, nejaučiamai lydi dirbant bet kokį darbą.“ Taip, prisiminus pradžioje minėtą anekdotą ir žemaitiškumą tiesmukai supratus kaip lėtapėdiškumą ir rambumą – tada taip: A. Pociaus kūryba – tikrai žemaitiška. Čia kaip tame posakyje: „Miške gimęs, miške augęs, į mišką ir žiūri.“ Arba kaip toje pasakoje: „Gyveno kartą tėvas ir turėjo tris sūnus. Du buvo protingi, o trečias – kvailas.“ A. Pocius pavėluotai kuria odes miško broliams, jo sūnus Mindaugas rašo meinstryminius mokslinius darbus apie MVD smogikų siautėjimus Lietuvos miškuose, o kitas sūnus Giedrius – tikras klasikas – makroobjektyvu fotografuoja miško augmeniją. Tenka tik apgailestauti, kad tituluotas rašytojas neturi trečio sūnaus – kvailelio, kuris, šeimos pykčiui, būtų spjovęs į mišką ir tapęs šiandieniniu miesto partizanu – guerrilla.