Politinės minties enciklopedija

Politinės minties tyrėjui (ir profesionalui, ir mėgėjui) ši Enciklopedija bus patikimas vadovas po pagrindines idėjas ir doktrinas, darančias poveikį šiuolaikiniam pasauliui; joje aptariamos svarbiausių praeities ir dabarties politinių teoretikų idėjos, taip pat istorinė politinės minties raida. Enciklopedijoje daugiausia domimasi Vakarų politinės minties tradicija, tačiau pateikiama apžvalginių straipsnių ir apie kinų, indų bei islamo politinę mintį.

Knygoje aptariamos tik tos filosofų, istorikų, teisininkų, ekonomistų ir sociologų idėjos, kurios tiesiogiai prisidėjo prie politinių diskusijų raidos. Pernelyg neišsiplėsta rašant apie mąstytojus, be to, pateikiama daug apžvalginių straipsnių, kuriuose aptariami svarbiausi politinės minties laikotarpiai (pavyzdžiui, graikų, Renesanso) ir tradicijos (pavyzdžiui, liberalizmo, marksizmo); šiuose straipsniuose minimoms mažiau reikšmingoms asmenybėms skiriama po keletą eilučių ir pateikiama nuorodų į kitus straipsnius.

Autoritetas. Šiuo metu politikoje ir teisėje autoritetas paprastai suprantamas kaip teisė atlikti kokį nors veiksmą, įskaitant teisę leisti įstatymus ir visas smulkesnes su valdymu susijusias teises. Jį reikia skirti nuo GALIOS, kuri suprantama kaip galimybė priversti paklusti. Ši autoriteto koncepcija ilgai buvo intensyvių ir nesibaigiančių ginčų tema, nes ji tuoj pat iškelia, pirma, POLITINĖS  PAREIGOS, antra, individo laisvės, teisių ir autonomijos problemas. Tačiau netgi politikoje tai ne vienintelė šios daugialypės sąvokos reikšmė, o siekiant ją išsamiai paaiškinti, reikia nagrinėti su ja susijusių asmenų tarpusavio santykius.

Iš pradžių reikia skirti du autoriteto santykių aiškinimo požiūrius. Pirmasis yra platus ir lankstus, vyraujantis šiuolaikiniuose socialiniuose moksluose. Šiuo požiūriu autoritetas nurodo bet kokią valdžios ar socialinės kontrolės sistemą, kurią jos nariai laiko teisėta. Šiuo atveju toks susitarimas vadinamas autoritetingu ne norint pabrėžti būdingą valdymo būdą, o nurodyti konkretų žmonių požiūrį į priklausomybės formą, kuriai jie paklūsta, kad ir kokia ji būtų. Šiuo požiūriu autoritetą galima aiškinti kaip universalų reiškinį, kuris atsiranda bei gyvuoja kartu su organizuota visuomene ir apima radikaliai skirtingus santykių tipus. Įtakingiausią tokio aiškinimo variantą sukūrė Maxas WEBERis, pateikęs išsamią „dominavimo sistemų“ klasifikaciją. Tai plačiai vartojama charizmatinio, tradicinio ir teisinio racionalaus autoritetų sistemų tipologija.

Antrasis, priešingas pirmajam ir siauresnis, autoriteto aiškinimo būdas padarė didelį poveikį Vakarų teisei ir politinei filoso fijai, ypač teorijoms apie modernios valstybės atsiradimą ir ypatingą pobūdį. Šiuo atveju autoriteto sąvoka vartojama valdovo ir valdinių galbūt naujų santykių išskirtinei prigimčiai apibrėžti, atskirti juos nuo kitų santykių, su kuriais šie dažnai painiojami. Šį būdą glaustai nusako gerai žinomas Hannah ARENDT teiginys: „Jei autoritetą išvis bandysime apibrėžti, turėsime jį griežtai priešpriešinti ir jėga paremtai  prievartai, ir argumentais paremtam įtikinėjimui“.

Ypatingą tokio autoriteto aiškinimo pobūdį rodo autoriteto termino vartojimas kalboje aptariant žmonių reikalus. Žodžio „autoritetas“ ir jam giminiškų žodžių „autorius“, „autentiškas“, „autoritetingas“, „autorizuoti“ ir t. t. istorija Vakarų pasaulyje yra sudėtinga: nuo Senovės Romos auctor ir auctoritas buvo vartojami ne tik politikoje ir teisėje, pamažu jie pradėti vartoti daugybėje veiklos ir reikalų tvarkymo sričių, tarp jų religijoje, švietime, šeimoje, o dabar jie vartojami ir versle; kur tik šie žodžiai prigijo, ten turėjo įrodyti arba paneigti būdingą reikalavimų kitų elgesiui arba įsitikinimams tipą. Sakoma, kad daugelis skirtingų išraiškos formų yra autoritetingos: tikėjimai, doktrinos, nuomonės, testamentai ir knygos (tokios kaip Biblija), nes jos sukelia tokias reakcijas, kurios suvokiamos kaip įsitikinimai, tikėjimas arba pasitikėjimas; kitos formos, tokios kaip įstatymai, konstitucijos, teismo sprendimai, įsakymai ir kiti nurodymai, vartojamos elgesiui reguliuoti. Savo ruožtu autoritetas buvo priskiriamas įvairiems persona: įstatymų leidėjams ir kūrėjams, teisėjams ir valdininkams, tėvams ir mokytojams, ekspertams, intelektualams, dvasininkams, pranašams ir kitiems tarpininkams. Teigiama, jog autoritetas šiems įvairiems veikėjams suteikiamas tam, kad jie jį turėtų ar naudotųsi, būtų valdžioje arba taptų kurio nors dalyko autoritetais, autoritetingai veiktų ar kalbėtų. Autoritetas, kurį jie turi ar į kurį pretenduoja, gali būti pripažįstamas, suteikiamas, paneigiamas, tikrinamas; jam paklūstama, jo vengiama, iš jo šaipomasi, jis prarandamas.

Šio diskurso painumas akivaizdus, o norint išsamiai apibūdinti autoritetą, reikia išnagrinėti aibę reikšmingų skirtumų ir panašumų, pastebėtų šioje įvairovėje. Vis dėlto galima teigti, kad juos sieja pagrindinė tema, o vienas iš dėmesio sutelkimo į autoriteto kalbą privalumų yra priminimas, kad susiduriame su ypatingu komunikacijos santykiu tarp kalbėtojo, jo kalbėjimo būdo bei klausytojo ir jo reakcijos. Išdrįsime pateikti tokį apytikrį apibrėžimą: klausytojas pripažįsta žodžius autoritetingais, jei supranta, kad jų reikia besąlygiškai paisyti ne dėl to, kad jis pats ištyrė ir įvertino priežastis bei argumentus, o dėl to, kad juos pasako ypatingas kalbėtojas, kuris pripažįstamas kaip žmogus dėl tam tikrų savo savybių, išskiriančių jį iš kitų, galintis duoti atsakymą.

Taigi autoritetas yra santykinė sąvoka. „Šventojo Rašto autoriteto“, „Bažnyčios autoriteto“, „tėvų autoriteto“, „suvažiavimo autoriteto“ ir t. t. reikšmė atsiranda iš ypatingos sąsajos tarp keturių elementų: autoriaus, kalbėjimo, klausytojo, atsakymo. Be to, šis komunikacinis santykis skiriasi nuo kitų: jis kitoks nei visų rūšių prievartiniai santykiai, nes ištikimybės reikalavimas priklauso nuo kalbėtojo aprioriškai patvirtinto autentiškumo, o ne nuo vėlesnės jo galios daryti nepageidautiną poveikį; jis skiriasi nuo įtikinėjimo ir patarimo santykių, nes reikalavimas negrindžiamas argumentais, kuriais siekiama išgauti klausytojo pritarimą įrodinėjant, kad jis pats pageidauja to, ko iš jo yra reikalaujama.

Autoriteto sąvoka turi vidinę struktūrą. Politinio autoriteto sistema gali egzistuoti tik jei esantieji jo jurisdikcijoje nebando savo paklusimo autoritetui grįsti savo nuomone apie įstatymo tinkamumą. Kaip rašoma Josepho Razo išraiškingoje analizėje, autoritetingas valdžios veiksmas yra „išimtinė veiksmo priežastis“. Ten, kur valdymas įgyja autoritetingo kalbėjimo formą, įmanoma valdyti negavus pirminio pritarimo tam tikriems įstatymo privalumams.


Apie autoritetą pateikiama literatūra atskleidžia nesuderinamas, dažnai iš esmės dviprasmiškas formuluotes apie tai, ką tiksliai leidžia ar draudžia paklusnumo autoritetui elementas. Kai kuriems jis reiškia tiesiog teisės elgtis savo nuožiūra atsisakymą, todėl atitinka nepritarimą nurodymams; šiuo atveju autoritetas numato „pritarimą be pasitikėjimo“, ir SPINOZA vartojo tokią autoriteto sampratą, siekdamas suderinti politinę ištikimybę ir laisvę filosofuoti; apie tai rašoma jo Teologijos ir politikos traktate (Theologico-political Treatise; 1670). Kiti (pvz., COMTE’as) manė, kad autoritetas reikalauja atsisakyti „kritinės minties“ dėl tikėjimo arba susitapatinimo su autoriteto nuomone, todėl reikalaujamas įsipareigojimas autoritetui „neigiamos filosofijos“ egzistavimą visuomenėje paverčia nelegalia veikla. Iš tikrųjų daugelis darbų apie autoritetą nesiūlo tokių griežtų alternatyvų, kaip atrodytų iš ankstesnių pastabų. Ironiška, kad net toje literatūroje, kurioje daugiausia kalbama apie autoriteto ir autonomijos suderinamumą, atrodo, pamirštama arba nutylima tai, kas svarbiausia politiniam įsipareigojimui.

Autoritetingas susitarimas gali egzistuoti tik tuo atveju, jei yra viešas ir pripažintas autentiškumo patvirtinimo kriterijus arba „pripažinimo taisyklė“, nustatanti, kaip pažinti asmenis, kurie turi teisę būti autoritetais. Tačiau dauguma jaučia, kad kabinete sėdinčio asmens pagal nustatytas konstitucines procedūras padarytas sprendimas yra nesvari išskirtinė priežastis veikti, jei tas asmuo nėra ir to dalyko autoritetas arba jo sprendimu negalima pasitikėti kaip išreiškiančiu visos bendruomenės vertybes. Taip intelektinis autoritetas tampa politinio autoriteto prototipu, o rašytojai dažnai gina politinį autoritetą, remdamiesi „ekspertų autoriteto“ arba „episteminio autoriteto“ pavyzdžiais, taip įtikindami save, kad politinis autoritetas turi būti grindžiamas tobulesniu pažinimu, įžvalga arba patirtimi, arba ribota prieiga prie tiesos apie tinkamus visuomenės organizavimo būdus. Šis aiškinimo būdas savo ruožtu privertė daugelį rašančių apie autoritetą pasmerkti formalias teisines autoriteto koncepcijas kaip „iškreiptas“; taip darė Gadameris, puldamas Spinozą ir „Švietimo epochą“ už tai, jog šie nepripažino, kad „asmenų autoritetas iš esmės remiasi pripažinimu ir žinojimu – būtent žinojimu, jog kito sprendimai ir įžvalga geresni negu savieji, ir dėl šios priežasties jo sprendimams atiduodama pirmenybė, t. y. prioritetas prieš savuosius.“ (Truth and method, p. 248). Ta pati prielaida atpažįstama teiginyje, kad autoriteto idėja turi išnykti iš šiuolaikinio pasaulio, nes epistemologines prielaidas, galbūt reikalingas kiekvienai tikrai politinio autoriteto sistemai, diskreditavo šiuolaikinis skepticizmas.

Daugiausia sunkumų kelia tai, kad autoriteto sąvoka, nors turi esminių bruožų, nėra pastovi; jos kitimas priklauso konkrečioje teorijoje arba ideologijoje, nagrinėjančioje platesnius žmogaus lemties ir prigimtiems klausimus, jai skirtos svarbos. Pavyzdžiui, klausimas apie pobūdį įsipareigojimo, kurio iš tikrųjų gali reikėti politiniam autoritetui, pateikia klausimą apie autoriteto atsiradimo pagrindą, dėl kurio jis pripažįstamas teisėtu. Kai politinis autoritetas grindžiamas tobulesniu pažinimu arba ribota prieiga prie tiesos, asmuo negali paklusti autoritetui ir tuo pat metu suvokti save kaip galintį ar įgaliotą daryti sprendi-mus lygiais pagrindais su autoriteto turėtoju. Bet jei autoritetas atskiriamas nuo tiesos reikalavimų ir grindžiamas įgaliojimais tų, kurie bus jam pavaldūs, nesuderinamumo tarp autoriteto pripažinimo ir nepriklausomų sprendimų formulavimo iš esmės nelieka. Šiuo požiūriu autoriteto sampratą istorijoje iš esmės pakeitė tokie filosofai kaip HOBBESas ir SPINOZA, kurie aiškino autoritetą kaip žmogaus išmonę, kurią turi pripažinti visi jos dalyviai, kai kyla politinė ir religinė krizė. Tačiau politinėje ir intelektinėje aplinkoje visada buvo jaučiamas didelis nepasitenkinimas tokia politine filosofija, todėl autoriteto sąvoka pagaliau atsidavė įvairių doktrinų spaudimui ir tapo lanksti, taip atverdama kelią Maxo Weberio mintims net „šiuolaikiniame“ pasaulyje.