Poetikos įvadas

Klausimas „kas yra literatūra” nuolat vienaip ar kitaip iškildavo Vakarų istorijoje. Nors pati „literatūros” idėja nėra labai sena, su ja susijusios problemos tokios pat senos kaip ir kalbos problemos. O tai reiškia, kad prieštaringi atsakymai į šį klausimą neišvengiamai nuolat kinta ir kis, nes jie susiję su tam tikromis kalbos, kūrybos, pagaliau, žmogaus sampratomis.

Šis poetikos arba literatūros teorijos įvadas siekia dviejų pagrindinių tikslų. Visų pirma, pateikti ir nušviesti didžiąsias literatūros sampratas, aptinkamas Aristotelio „Poetikoje” ir „Retorikoje”, naujųjų laikų poetinio bei retorinio meno traktatuose, šiuolaikinėje kalbotyroje (F. de Saussure’o, R. Jakobsono veikaluose), rusų teoretikų (rusų formalistų, M. Bachtino) darbuose, semiologijoje ( A.J. Greimo, R. Barthes’o, J. Kristevos darbuose). Be to, norima studentams pasiūlyti sąvokinių įrankių, leidžiančių kritiškai vertinti literatūrologines problemas.

Gérard’as Dessons’as – Paryžiaus VIII universiteto dėstytojas, dirbantis poetikos ir estetikos srityse. Be „Poetikos įvado”, jis išleido knygas „Dailės kvapas” (1987), „Eilėraščio analizės įvadas” (1991), „Émile Benveniste” (1994), o kartu su H. Meschonnicu – „Traktatą apie eilių ir prozos ritmą” (1998).

Ši knyga, kaip ir bet koks tekstas, turi savo vietą. Jos žvilgsnis į poetiką, net ir pasirinkus išorišką istorinio aprašymo poziciją, nėra neutralus. Jau pačiame pirmame Aristoteliui skirtame skyriuje matysime, kad nuo poetikos sąvokos vertinimo iš tiesų priklauso ne tik tai, kaip suprantami aristoteliškos perspektyvos užmojai, bet ir modernios poetikos sampratos.

Kita vertus, ši knyga nesiekia būti literatūros teorijų istorija. Net jei ši perspektyva dėstoma istoriškai, daugybė priežasčių tokį projektą daro neįgyvendinamą, tarp jų užtektų paminėti pačią išoriškiausią - šio darbo apimties ribas. Iš tiesų tokia istorija net ir neįmanoma, jei istoriją suvoksime kaip linijinę raidą sampratos, kuri kinta priklausomai nuo įvykių, bet savo esme lieka pastovi.

Iš čia kyla reliatyvių sunkumų - kaip prieinama forma pateikti su literatūros idėja susijusius pamatinius klausimus, nesvarbu, ar šioji idėja būtų skelbiama, peržiūrima ar neigiama, nesvarbu, ar šis terminas būtų išsaugomas, ar pakeičiamas kitomis sąvokomis. Viena vertus, pati literatūros idėjos sąvoka priklauso nuo ją aktualizuojančių diskursų istoriškumo, kuris, jei kreiptumėme dėmesį į jo pasekmes, niekada negali būti redukuotas į visuotinį susitarimą. Kita vertus, pati poetikos idėja, jei iš anksto sutariama dėl jos sampratos, - mūsų laikais ir tai jau tampa problema, - vienos ar kitos disciplinos, vieno ar kito autoriaus yra skirtingai traktuojama.

Tad poetika gali būti eksplicitiška ar implicitiška. Eksplicitiška ji yra tuomet, kai laikoma centriniu apmąstymų objektu, kaip Aristotelio („Po etika“) arba H. Meschonnico („Poetikos klausimu“) darbuose, arba ji gali būti išvestinis objektas, priklausantis lingvistikai - kaip R. Jakobsono darbuose („Lingvistika ir poetika" knygoje Bendrosios kalbotyros esė), semiotikai - kaip A. J. Greimo darbuose (Poetinės semiotikos esė) arba retorikai - kaip grupės u darbuose („Poetinė retorika“). Negana to, reikia atsižvelgti į su pačiu žodžiu poetika susijusius nesusipratimus, kurių yra daug, kai vartojamas daiktavardis, ir dar daugiau, kai vartojamas būdvardis, - čia ir glūdi poetinių menų problema.

Implicitiškai poetikos sąvoka vartojama ne tik klasikinėje retorikoje ir apie kalbą bei literatūrinius diskursus svarstančiuose teoriniuose tekstuose, bet ir literatūriniuose tekstuose, nuo P. de Ronsardb eilių iki E. Guillevi-ciaus Poetinio meno, nuo V. Hugo „Atsakymo į kaltinimą“ iki M. Jacobo „Patarimų jaunajam poetui“.

Štai kodėl informacijos ir požiūrio neįmanoma atsieti. Atrodė svarbu parodyti studijuojantiesiems, kuriems pirmiausia skiriamas šis darbas, ką reiškia mąstyti apie literatūros klausimą liečiančias sąvokas, sampratas, idėjas, ir iškėlus tikslus, susijusius su skirtingais požiūriais, padėti skaitytojui įvaldyti šias problemas, užuot jas pakentus ar priėmus kaip tam tikrą autoriteto formą.

Dėmesio verti klausimai darbe taip pat keliami tam tikru būdu, nustumiant į šalį kitus klausimus, ir vieni judėjimai siejami su kitais ne tiek dėl šių judėjimų atstovų eksplicitinių deklaracijų (pvz., „naujosios retorikos“, skelbiančios, kokia tradicija ji remiasi), kiek dėl tikslų ir interesų, grindžiančių ir interpretacines praktikas, ir lygiai taip pat teorinio pobūdžio refleksijas.

Dar didesnė yra šiuolaikinių mąstymo judėjimų problema, kurie liejasi vieni į kitus, susipriešina vieni su kitais arba neigia tarpusavio skirtumus, kaip šį procesą 1971 metais aprašo R. Barthesas: „Jau kelerius metus Prancūzijoje vyksta tyrimai ir net kova, susiję su ženklo sąvoka, jo aprašymu bei jo procesu. Nesvarbu, ar šis tyrimas vadinamas semiologija, struktūralizmu, semanalize ar teksto analize' (antro Kritinių esė leidimo pratarmė). Norėtume parodyti, kad, priešingai, tai yra svarbu: greta to, kas sieja šiuos judėjimus, išryškėja skirtumai, kuriuos įdomu iškelti į dienos šviesą.

Šiam darbui galima prikišti ne tik tai, kad jis yra bendro pobūdžio, bet ir kitus trūkumus. Iš tiesų toks darbas neišvengiamai yra neišsamus: atsižvelgiant į knygos apimtį ir jos pedagoginius tikslus, reikėjo daryti atranką.

Tačiau kuo tiksliau aprašydami istorinį poetikos tapsmą, nusprendėme pirmenybę teikti analizei ir refleksijai, o ne enciklopediškumui, nes jo siekdami būtumėme nepaisę kritinio požiūrio ir rizikuotumėm šį darbą paversti veikalų išdėstymu pagal paviršutinišką jų giminiškumą (pvz., atsiejant tuos, kuriuose kalbama apie poetiką, ir tuos, kuriuose kalbama apie poetinį meną), pamiršdami tuos, kurie atrodo kalbantys apie ką kita (pvz., retorikos traktatus, semiotikos darbus).

Kita vertus, suteikėme pirmenybę vakarietiškam, o kai kuriuose skyriuose - prancūziškam požiūriui į problemą, nekeldami klausimo apie poetiką platesniu lygmeniu, nes tai būtų ambicingesnis, ateityje įgyvendintinas projektas...

Gerard Dessons