Pirmoji moterų seklių agentūra

Knygos, kurios daugelyje šalių tampa bestseleriais, paprastai ką nors labai aiškiai sako apie skaitytojus. Arba, kalbant dar narsiau, visuomenę. Ir visai nebūtinai tai turi būti rimtos ir protingos knygos: pakanka, kad jos, kaip sakoma, pataikytų į tašką.

Prisiminkime „Da Vinčio kodą“, jo sukeltas aistras ir susidomėjimą. Akivaizdu, jog visa tai kilo ne tik dėl pačios knygos – vidutiniškos intrigos trilerio, - o dėl to, kad joje kalbama apie Bažnyčią, istoriją, sąmokslus ir panašius dalykus: nusivylusiam Vakarų kultūros atstovui pasirodė artima mintis, kad institucinė Bažnyčia iš pat pradžių nuo jo slėpė kažką neregėtai svarbaus ir paprasto. Tradicinio tikėjimo krizė ir neįveikiamas žmogaus poreikis ieškoti gyvenime prasmės – štai ką išryškino šis paprastas romanas.

Dar anksčiau buvo „Bridžitos Džouns dienoraštis“, priminęs milijonams pasaulio žmonių, kokia nelengva ir pilna abejonių šiuolaikinės moters kasdienybė, ir leidęs pasiguosti, kad vis dėlto egzistuoja princas. „Dienoraštis“ dar kartą patvirtino, jog vyrų ir moterų santykiai yra be galo sudėtingi, juo labiau šiais laikais, kai iš esmės pasikeitė lyčių vaidmenys visuomenėje, nebeliko griežtų bendravimo taisyklių, tačiau visuomenės (reklamos, viešosios nuomonės, žiniasklaidos) spaudimas tik sustiprėjo.

Neseniai į keleto šalių bestselerių sąrašus pateko škoto Alexanderio McCallo Smitho knygos apie seklių agentūros savininkę, „tradicinio sudėjimo“ afrikietę Prešijozą Ramotsvę iš Botsvanos.

Pirmoji iš kol kas šešių knygų ciklo – „Pirmoji moterų seklių agentūra“ – pasirodė lietuviškai. Tai apgaulingai paprasta knygelė, kurios siužetas toks: Prešijoza Ramotsvė, arba mma Ramotsvė, kaip ji vadinama pagal botsvaniečių papročius, mirus tėčiui paveldi jo galvijus, nutaria juos parduoti ir įkurti pirmąją Botsvanoje seklių agentūrą. Ji pasisamdo sekretorę ir imasi spręsti paprasčiausias žmonėms kylančias problemas. Pas ją ateina moteris, įtarianti, kad vyras ją apgaudinėja. Fabrikėlio savininkas, manantis, kad darbuotojas, kuris susižalojo pirštą ir reikalauja kompensacijos, meluoja. Žmona, įtarusi, kad vyras turi vogtą automobilį, ir norinti nusimesti naštą nuo sąžinės – sužinoti, kas jo tikrasis savininkas ir jam automobilį grąžinti. Turtingas indas, nerimaujantis, kad jo paauglė dukra slapta draugauja su vaikinu. Paprasčiausia kasdienybė, jokios ypatingos įtampos, trileriu nė nekvepia. Laisvalaikiu mma Ramotsvė patogiai sėdi prie savo namų Botsvanos sostinėje Gaborone, Zebrų plente, geria raudonąją arbatą ir svarsto, kaip jai gyvenime pasisekė. Užaugo be motinos, užtat lepinama mylimo tėčio ir tetos. Trumpai ir nesėkmingai buvo ištekėjusi, bet dabar viskas baigta. Gyvena Afrikoje, geriausiame iš visų žemynų, ir dar Botsvanoje, geriausioje iš visų Afrikos šalių, nuo seno turėjusioje išmintingus valstybės vadus – pirmojo Botsvanos prezidento atvaizdas stovi jos svetainėje garbingiausioje vietoje, šalia tėčio nuotraukos. Netoli plyti neužmatoma Kalahario dykuma, širdį verianti tuščia plynė, Afrikos esmė; rytais ir vakarais nosį kutena laužų dūmai – žmonės gamina maistą, garsiai šnekučiuojasi, klykauja vaikai, naktimis nuo karščio kaukia šunys.

Kartais mma Ramotsvė dar svarsto, kaip gaila, kad žmonės vis rečiau laikosi senųjų, tradicinių Afrikos papročių. Tų, pagal kuriuos kiekvienas žmogus turi savo vietą tankiame ir plačiame giminaičių tinkle, kurie liepia klausyti vyresniųjų ir juos gerbti, pagal kuriuos sveikintis ir priimti dovanas būtinai reikia abiem rankomis – kas čia per išmonės sveikintis viena ranka, kitą tarsi slepiant už nugaros. Žinoma, šiuolaikinis gyvenimas – o mma Ramotsvė yra šiuolaikinė moteris, savarankiška, turi savo verslą ir labai juo didžiuojasi, - nenumaldomai viską keičia, tačiau juk galima išsaugoti tai, kas buvo geriausia, mano ji.

Štai tokios yra visos šešios serijos knygos. Jos patraukė skaitytojus tikrai ne įmantriais siužetais ar detektyvinėmis įžvalgomis. Veikiau čia yra kas kita, ko išsiilgę vėl tie patys Vakarų skaitytojai: jaukus kasdienybės žavesys, lengvas sąmojis, simpatiški veikėjai. Ir dar: nuoširdus pasididžiavimas gimtąja šalimi, jos vadovais, tradicijomis, turtais ir gamta, sugebėjimas džiaugtis mažiausiomis smulkmenomis, pagarba sąžiningiems ir darbštiems žmonėms. Pastarieji dalykai, kaip pasakytų mma Ramotsvė, šiais laikais nebemadingi; teisybė, apie juos mažai kalbama, bet ar jie tikrai liovėsi buvę svarbūs? Svarbūs mums, vakariečiams – juk visiems aišku, kad knygose aprašyta Botsvana iš tiesų yra svajonių šalis, pasakų kraštas.

Nesiliovė, aiškiai rodo Alexanderio McCallo Smitho knygų populiarumas. Ir kas jau kas, o jis turėtų tai žinoti, būdamas škotas, Edinburgo universiteto medicinos teisės profesorius, bioetikos specialistas.