Pirmiausia nubusti...

Wisława Szymborska yra teigusi, kad monografijų paprastai niekas nerecenzuoja. Pridėčiau – nebent tai būtų bičiulio darbas. Andriaus Konickio knyga „Pirmiausia nubusti…“ yra veikiau, kaip nurodyta pavadinimo prieraše, „filosofiniai etiudai“ negu nuobodi monografija. Autorius pagrįstai kviečia mane (kadangi rašau filosofinę eseistiką) su juo diskutuoti, sakydamas, kad jis rašo eseistinę filosofiją. Skatina įvertinti tokio naujo žanro ypatybes ir sukritikuoti kai kuriuos pasirinktus teiginius. Prisipažinsiu, tokiems sąmoningai organizuotiems debatams, primenantiems viduramžių universitetuose organizuotas ir kruopščiai pagal tam tikras taisykles vykusias argumentų batalijas ar ginčus tarp fizikų bei lyrikų, sunku rasti energijos. Dalis mūsų kartos, ko gero, irgi tausodama energiją, pamažu atsitraukia iš aktyvaus kultūrinio gyvenimo: kai kas užsidaro savo pasaulyje, kai kas išeina visai, o kai kas išvyksta į savanorišką diplomatinę tremtį. Turiu galvoje Arvydą Juozaitį, kuris kadaise turėjo nenuilstamos energijos prisidėti prie politinių istorijos pokyčių, buvo vienas iš „Šiaurės Atėnų“ laikraščio steigėjų, gal net pavadinimo autorius. Kur jis dabar? Kiek žinau, sako progines kalbas Karaliaučiuje prie Immanuelio Kanto kapo. Kviečia menininkus iš Lietuvos prisistatyti vietos gyventojams ir daro kitus taurius darbus. Populiarus ir mylimas. Kas jį prisimena Lietuvoje? Konickis prisimena. Nepamiršo, kad būtent Juozaitis išnešiojo savyje „Naujosios Romuvos“ atgaivinimo idėją, nepamiršo, kaip kartu steigė žurnalą su juo ir Vaidotu Dauniu. Visi pasitraukė. Konickis liko. Iš savo publikacijų „Naujojoje Romuvoje“ padarė knygą.

Pirmoji mano kritinė pastaba knygos autoriui būtų tokia. Poskyryje „Ištikimybė“ jis aprašo, kaip pats nuodugniai teoriškai įvairiausiais aspektais bandė suvokti ištikimybės fenomeno esmę. Tikrinosi visokiose enciklopedijose, klausė bičiulių, gilinosi į lietuvių filosofo Juozo Girniaus raštus. Nepasirodė, kad jam būtų pavykę tokiu būdu išspausti abstrakčią ištikimybės sampratos kvintesenciją. Kas yra ta ištikimybė, taip ir nesupratau, perskaičiusi poskyrį. Bet kai matau Konickio atsidavimą ar kultūros žurnalo idėjai, ar savo vadinamiesiems „bičiuliams“, ar savo praeičiai, staiga be jokių išvedžiojimų išnyra ištikimybės pavyzdys ir supratimas, kas tai yra. Kadaise dzeno patriarchas Siangijenas ieškojo atsakymo į pamatinius gyvenimo klausimus budizmo tekstuose. Neradęs atsakymo, sudegino biblioteką ir ėmėsi meditacijos. Galiausiai, kai kartą šlavė kiemą, čerpė nukrito nuo stogo, ir, išgirdęs jos tarkštelėjimą, jis staiga patyrė lauktąjį nušvitimą. Gal iš tiesų ir Konickiui jau pats laikas dėti į šoną visas knygas ir laukti savosios „čerpės“. Bet tokį palinkėjimą galiu adresuoti ir sau. Visi čia mes – ar filosofinės eseistikos, ar eseistinės filosofijos autoriai – esame šiek tiek „persiskaitę“.

Gerai būtų, kad Konickis į tokį palinkėjimą nesureaguotų, nes kitaip dar mažiau liktų žmonių, pajėgių stumti pirmyn „kultūros vagą“. Visi tik šlavinėtųsi savo kiemuose. Žavi autoriaus energija uoliai kibti į temas, kurios niekaip neišgvildenamos ir į kurias niekaip neatsakoma. Čia mūsų su autoriumi koncepcijos skiriasi. Kadaise „Šiaurės Atėnuose“ esu skelbusi tekstą „Gyvenimas anapus mirties ir meilės“. Rašinio pagrindinė tezė buvo tokia: apie mirtį, kaip ir apie meilę, nieko pasakyti negalima. Galime aprašyti tiktai savo sąmonės srautą, kurį įtariame esant mylėjimą, savo judesius blaškantis prie mirštančiojo ar mirusiojo bei mintis, ateinančias į galvą, mums patiems patiriant mirties baimę. Tačiau šie fenomenai neegzistuoja kaip savarankiškos esmės. Konickis visgi yra nusiteikęs meilės fenomeną iš esmės išgvildenti. Gnoseologinis solipsizmas jam yra radikaliai svetimas. Jis šiuo metu Lietuvoje yra, ko gero, daugiausia apie meilę rašantis teoretikas. Svarsto įvairiausiais galimais aspektais. Laikosi nuomonės, kad apie meilę galima sužinoti, tyrinėjant kitų žmonių meilę. Ypač – įvairiausias jos peripetijas. Vienas įdomiausių knygos poskyrių „Ilgokas bet reikalingas post scriptum“ pirmuoju sakiniu informuoja, kad bus kalbama apie Ninos Petrovskajos savižudybę, kuri yra Vladislavo Chodasevičiaus apybraižos „Renatos baigtis“ prototipė. Tačiau labai greitai paaiškėja, kad autoriui ta jos savižudybė nėra tokia įdomi, jis apskritai nėra linkęs daug mąstyti mirties klausimu. Jis preferuoja gyvenimą ir patį smagiausią jo fenomeną – erotinę meilę. Todėl neria į sudėtingą ne tiek pačios Petrovskajos, kiek jos aplinkos romantinių santykių tyrimą. Petrovskaja, pasirodo, norėjusi nužudyti Andrejų Belą, bet paskui apsigalvojusi ir teatre įrėmusi pistoletą V. Briusovui į krūtinę, nes Belas labai bičiuliavosi su Briusovu. Bet paskui, pasirodo, Belas turėjo audringą romaną su Liubove Mendelejeva, garsaus chemiko dukterimi bei Aleksandro Bloko žmona. Sužinome, kad Liubovė blaškėsi tarp dviejų poetų, nenuspręsdama, kuriam atiduoti pirmenybę. Buvo apsisprendusi, jos žodžiais tariant, „priimti meilės abiem tragediją“. Bet paskui „susidėjo su G. Čiulkovu“. Paskui vėl su kažkuo. Skaitydama ėmiau painiotis ir kažko nebesuprasti: kaip dėliojasi pasijos – kas, kaip ir su kuo. Išnyra Konstantinas Balmontas, kuris „pasirodo, įsimylėdavo visas be išimties“. Ir tik skyriaus pabaigoje vėl kaip liūdna šmėkla išnyra „Nina Petrovskaja – pusiau išprotėjusi, nuskurdusi, pasenusi, sulysusi, šluba“. Ji jau vienuolika metų negyveno Rusijoje. Kur jau čia neišprotėsi, manau, kai esi išmesta iš tokio aistrų sūkurio. Nedidelis malonumas likti nuošalyje. Apie meilę, perskaičiusi šį tekstą, vėlgi nesužinojau nieko. Pasidariau sau tik vieną išvadą: stebint per distanciją, iš šalies, kitų žmonių vadinamuosius meilės romanus, jų judesiai atrodo kaip beprasmiškas trūkčiojimas, kaip infuzorijų chaotiškas judėjimas drumstame vandenyje. Ko gero, meilės potyriai yra prasmingi tik tuo momentu, kai jie išgyvenami. Ir tik tiems, kurie juos išgyvena – ne išoriškai, o tik vidujai.

Knygos autorius užsimena, kad jis žino, kas yra meilės potyriai ir realiame gyvenime, labai susidomėjęs svarsto kiekybės klausimą. Diskutuoja su tais, kurie sako, kad nesuprantą, kaip galima mylėti daugiau negu vieną žmogų. Jis nuoširdžiai prisipažįsta nesuprantąs, kaip galima mylėti tik vieną: „(…) juk tai, manding, liudija apgailėtiną dvasios ribotumą (pabrėžiu: dvasios – jokių užuominų apie seksualines potencijas ir pan.), beviltišką nesugebėjimą matyti, suvokti, įvertinti aplink esančius kitos lyties atstovus“. Jis samprotauja toliau ir prieina prie labai autorinės išvados, kad jeigu vyras myli kelias, keliolika ar net keliasdešimt moterų, tai jis myli visas ir yra ištikimas visoms; tai esą visiškai neprieštarauja filosofo Juozo Girniaus formulei: „Nėra meilės be ištikimybės“. Skaitau ir galvą kraipau, taip ir norisi pasakyti: „Andriau, sustok. Nenorėk visko paaiškinti iki galo. Visos šitos meilės teorijos paprastai paliekamos mokyklos suoluose. Žmonės gyvena ir myli taip, kaip jiems Dievas duoda. Išankstinės formulės ir kategoriškos nuomonės viską labai supaprastina. Kai nebelieka jokios paslapties – nebėra prasmės apie meilę netgi galvoti“.

Daug produktyviau atrodo meilės, kaip kultūros fenomeno, tyrimas. Mano galva, labai nusisekė Friedricho Nietzsche’s romantinio gyvenimo tyrimas, nors kai kur irgi įklimpta į nereikalingas smulkmenas. Tačiau prie mąstytojo biografijos priartėta jautriai ir solidžiai. Labai prasmingi meilės ir kančios sąsajų kūryboje svarstymai skyriuje „Nuostabi poeto meilė“. Pavyko išryškinti distancijos mylint būtinybę, kad meilė galėtų teikti nepaliaujamą įkvėpimą; šitaip Petrarka mylėjo vis tolstančią Laurą. Įstrigo V. Mykolaičio-Putino žodžiai, pasakyti laidojant poetę Salomėją Nėrį. Jis apgailestavo, kad daug kentėjusi poetė per anksti mirė, nespėjusi pasinaudoti kūryboje savo kančių patirtimi. Kas domisi meilės klausimu, šioje knygoje ras ir daugiau įdomiai aptariamų meilės aspektų. Beje, knygoje kalbama ne tik apie ją. Čia keliami ir globalesni mūsų kultūros klausimai. Tačiau pabaigoje aš norėčiau sustoti prie vienos esė-recenzijos. Ji vienintelė visoje knygoje skirta mirčiai.

Visada pastebiu, jei kas rašo apie savižudybę, nes pati daug apie ją rašau. Autorius recenzuoja Arto Paasilinnos knygą „Grupinės savižudybės magija“. Pasitinka skaitytoją aiškiu paraginimu. Skyrius pavadintas „Nesižudykime“. Tačiau autorius priartėja prie klausimo iš priešingos pusės. Prisimena Charles’io Baudelaire’o mintį, kad žmogui turi būti palikta teisė prieštarauti sau ir teisė visada pasitraukti. Paskui, sekdamas knygos turiniu, bando klasifikuoti savižudybes. Aptaria gana negailestingai autoriaus pavadintas nevykėlių savižudybes. Pateikia pavyzdį: kailinių žvėrelių augintojas užsimano tapti cirko direktoriumi ir ima dresuoti savo audines. Perskaito apie cirką kalnus literatūros, prašvilpia ūkį, paskęsta skolose, kol pagaliau supranta, kad smulkiųjų plėšrūnų neįmanoma išmokyti cirko meno. Konickiui pasirodo keista, kad knygoje visai neminimos savižudybės dėl meilės, o jos, kaip jau supratome, jam būtų pačios įdomiausios. Tada jis pats pradeda kurti savižudybių dėl meilės teoriją. Galiausiai padaro išvadą, kad savižudybės dėl meilės yra tuštybė bei egoizmas ir kad tai jam atrodo kvaila, net – šlykštu. Akivaizdu, kad apie meilę Konickiui sekasi mąstyti geriau nei apie mirtį. Savižudybės problema – labai subtili ir sunki. Artėti prie jos, mano galva, reiktų labai atsargiai. Visokie drastiški pareiškimai tarsi nėra „politiškai korektiški“. Psichologiniai savižudybės prevencijos patarimai, kaip bendrauti su potencialiais savižudžiais, skamba šitaip: „Į savižudybę linkusį žmogų vertinkite kaip asmenybę. Užmegzkite nuoširdžius santykius. Būkite dėmesingas klausytojas. Nesiginčykite. Klausinėkite. Pasiūlykite konstruktyvių problemos sprendimo būdų“. Koks skirtumas, kokia negalios priežastis? Pamokymais („nesižudykime“) ir arogancija („šlykštu“) tokios subtilios problemos nei išanalizuosi, nei išspręsi. Nebūčiau Konickio vietoje rašiusi, kad pripažįstu savižudybę „iš gėdos“, nebent dienoraštyje. Savižudybė, kaip ir meilė, ko gero, yra tema, kalbant apie kurią reikia išmokti laiku sustoti ir nepasakyti per daug. Bet ir man jau laikas sustoti pačiai ir „nepasakyti per daug“. Reziumuoju: šios knygos inspiruotos meditacijos man buvo įdomios. Būtų gerai, kad toliau gyvuotų ir stiprėtų ta poleminė dvasia, kurią autorius bando įžiebti savo nerimastingais rašymais.