Piligrimai

Mano (literatūrinė) pažintis su E. Gilbert klostosi itin keistai. Praleidusi jos bestselerį „Valgyk, melskis ir mylėk“, su malonumu suskaičiau jo tęsinį „Pasižadėję“. Malonumas neginčytinas, nors tai nebuvo grožinės literatūros kūrinys griežtąja šios sąvokos prasme.

Ir štai dabar į mano rankas pakliuvo „Piligrimai“. Neslėpsiu, mane nustebino ši knyga. Ir nustebino teigiamai. Dieve, pagalvojau, nejaugi E. Gilbert geba ne tik viešai, po kaulelį narstyti savo santuokinį ir nesantuokinį gyvenimą , kurti ne tik chick-litą, bet ir tikrąją Literatūrą? Pasirodo, gali. Arba galėjo – 1997-aisiais, kai buvo parašyta ši trumpų istorijų rinktinė. Gaila, bet atrodo, kad ji pasirinko kitą kelią.

Taigi, pamirškite viską, ką žinojote apie E. Gilbert ir jos kūrybą. Šioje knygoje ji nematoma. Tačiau nesijauskite vieniši – šiuose apsakymuose sutiksite galybę žmonių. Vieni jų jus pašiurpins, kiti sukels gailestį, dar kiti – privers išspausti šypseną.

„Piligrimai“ – tai istorijos apie mažų Jungtinių Valstijų miestelių žmones. Tai dvylika tarpusavyje nesusijusių pasakojimų apie žmonių aistras, baimes ir netektis. „Piligrimai“ – be jokio religinio konteksto – papasakos paprastų, nors ne visuomet įprastų žmonių istorijas. Čia rasite kaubojus ir striptizo šokėjas, padavėjas ir keliautojus, senbuvius, pakeleivius ir įsibrovėlius.

Tačiau, nors personažai šioje knygoje išties įdomūs, apsakymų ypatingumas slypi ne juose. Jų išskirtinumas slypi rašymo manieroje bei pasakojimo konstravimo būde. E. Gilbert nepasakoja, ji tik trumpam atidengia užuolaidą, leidžiančią stebėti svetimus gyvenimus. Tai, kiek mums bus leista pamatyti, visiškai priklauso nuo jos geranoriškumo. O, patikėkite, ji šia savybe tikrai nepasižymi. Tad apsakymų pabaigos – išties netradicinės, tarsi nukapotos kirviu. Na, gana, kiek galima žiopsoti,- sako rašytoja ir šast, vaizdas dingsta, vietoj jo pasirodo kitas, dar įdomesnis. Ir vėl viskas iš naujo. Tad nepatariu šios knygos skaityti tiems, kuriems būtinas aiškumas – pasakojimas nuo A iki Ž, kuo viskas prasidėjo, kas įvyko, kuo baigėsi...

Būsimas skaitytojas dažnai nori žinoti „apie ką“ yra knyga. Čia nėra jokio „apie ką“ – daug svarbesnė yra apsakymų kuriama nuotaika. Vėliau, baigus skaityti, iš atminties rūko iškils apsakymų detalės, mažos smulkmenos. Žalia, sudurstyta dainininkės suknelė, vaikų autobuso vairuotoja ar elnių skleidžiamas garsas. Ir nuotaika – slogi, kupina liūdesio, kartėlio ar neišsipildžiusių svajonių.

„Piligrimai“ – tai maži saldainiukai. Norisi juos praryti visus iš karto, tačiau to daryti nerekomenduoju – kai kurie yra kartūs, o nesaikingas vartojimas gresia apsinuodijimu.