Persevalis, arba pasakojimas apie Gralį

Chrétienas de Troyes – garsus prancūzų riterių romanų kūrėjas, kurio plunksna mums paliko gyvus ir spalvingus XII amžiaus personažų paveikslus. Kas iš mūsų dar ankstyvoje paauglystėje nesižavėjo Apvaliojo stalo riteriais ir puikiosiomis damomis?

Šiame Chrétieno de Troyes romane rasime ir legendinį karalių Artūrą, ir bebaimį riterį Goveną, ir pradžioje nerangų, riterių mokslų neragavusį Persevalį, kuris narsiai leidžiasi į daugybę pavojingų nuotykių ir tampa riterių pažiba.

Lyg gyvos skaitytojui iškyla prieš akis ir tiems nuotykiams riterius įkvepiančios kilmingos mergelės ir damos: kartais meilios ir nuolankios, kartais klastingos ir savanaudės, bet visada kerinčiai žavios. Nors autorius sugebėjo pavaizduoti ir tos gražios vizijos priešingybę – piktavalę mergelę... Bet pagrindinė romano ašis, apie kurią sukasi visas kūrinio veiksmas,– paslaptigasis Gralis, apie kurį tiek daug žinojo viduramžių žmogus ir apie kurį tiek mažai žinome mes.

„Pasakojimas apie Gralį, arba romanas apie Persevalį“ parašytas tuo metu, kai aukštuomenės pasaulietinis gyvenimas, pažymėtas žemiško džiaugsmo ir kurtuazinės meilės ženklu, pasiekia savo apogėjų ir kai, kita vertus, jau artėja XIII amžius – socialinių ir dvasinių permainų amžius: turtingi miestai iš socialinio ir politinio centro pradės stumti riteriją; o dvasinio gyvenimo sferoje pradės rastis mistinių aspiracijų nuotaikos, dvasinių pokyčių būtinybė. XIII a. pradžioje iškyla didysis dvasinio gyvenimo reformatorius – šv. Pranciškus Asyžietis, jaunystėje itin domėjęsis riteryste. Tas naujasis amžius bus pažymėtas šv. Dominyko, šv. Tomo Akviniečio, šv. Liudviko vardais, amžiaus pabaigoje pradės kurti Dante, parašęs (jau XIV a. pr.) didžiąją epopėją apie pomirtinį gyvenimą - „Dieviškąją komediją“.

Taigi į „Persevalį“ galima pažiūrėti kaip į naujų – jau dvasinių – vertybių paiešką, kaip į perėjimą nuo riterio meilės moteriai į aukštesnės meilės etapą – meilės visiems žmonėms, atjautos visai žmonijai etapą. To aukštesnio idealo ieškojimas, beje, veda senuoju keliu, - per nuotykį, per netikėtus pavojus ir riteriškai drąsų kliūčių nugalėjimą. „Persevalio“ žmogus gyvena ne vien žemiškaisiais dalykais, jis ieško to, kas susiję su transcendentiškumu. Žmogaus misija – ugdyti dvasines vertybes, kurios artintų prie Dievo. Persevalis, tarsi šventasis, pereina žemiško tobulėjimo kelią klupdamas ir klysdamas ir, kaip regis, būtų turėjęs nueiti tokį pat kelią dvasinėje plotmėje, kol būtų pasiekęs tobulumo idealą, surasdamas šventąjį Gralį.