Penktoji moteris

Henningas Mankelis - švedas detektyvų autorius, bet šią knygą mielai gali skaityti ir nebūtinai detektyvų mėgėjas. Ji ilga, stora ir tai nėra blogiausia jos savybė. Skandinaviškas detektyvas - egzistuojanti, bet nepartrenkianti savo gausa literatūros sritis.

Galima baimintis lėto tempo, ilgo naršymosi ten, kur jo nereikia, tačiau čia kaip tik naršymas ten, kur jis reikalingas - piešiant paslaptingojo/paslaptingosios portretą.

Išėjęs iš tamsos ir sugrįžęs atgal nusikaltėlis slepia savo lytį, buvimą, profesiją, draugus, vienatvę, motiną, drauges ir visa tai narpliojama, kol tarsi voratinklyje ima ryškėti įkliuvusiojo asmens bruožai - neryškiai, kartais išryškėdami iki švedų legionieriaus Konge 7-ame dešimtmetyje, - ir nuvesdami vėl visai kiton pusėn, iki medicinos seselės, o tai vėliau irgi pasirodo klystkeliu - vien įtarinėjimų amplitudė žavi savo paradoksalia apimtimi. Siaubingas, apgalvotas žmogžudystes galėjo daryti kas tik nori - nuo išprotėjusio samdinio iki tobulai apskaičiuojančio maniako. Bet pasirodo, kad viskas kitaip ir šitas siaubas, šio siaubo šaltinis galų gale visiems dalyvavusiems šioje detektyvinėje operoje ima kelti nei daugiau, nei mažiau kaip supratimo lydimą slapstomą užuojautą.

Tai policinis detektyvas - tas, kai autorius kalba iš policijos pusės, apie detektyvų grupės tyrimą. Žinoma, išnyra pirmasis personažas komisaras Valanderis - klystantis, ieškantis, ir nepailstantis. Tirdamas bylą jis susiduria ir su socialine neteisybe, švediška korupcija, - nebūtų švedų autorius, kovoja ir su visuomenės blogybėmis, nuolat pastebėdamas, kad viskas Švedijoje eina vis blogyn ir kad nusikaltimai bei žiaurumas darosi nebe tokie. Jie pakyla į kitą lygmenį.

Laimei, nors ta tema horizonte ir šmėkščioja, politinis švedo korektiškumas neleidžia tiesiai įvardyti imigrantų, naujųjų ar senųjų, kaip to blogio priežasčių, nors pagrindinė masyvi byla, kurią Valanderis paslaptingų nusikaltimų tyrime užmetęs - automobilių kontrabanda tarp Rytų ir Vakarų. Bet jo sužadėtine latvė iš Rygos Baiba, kuri, tiesa, tik kartais apčiuopiama telefonu ir per daug netrukdo pasakojimui o sykiu ir Valanderio darbui. Daug smulkmenų, kurios tik žadina vaizduotę, mistikos, yra ir nukirsta bei sudžiovinta galva seife, yra ir policinė kasdienybė, bet, svarbiausia, - ko, tarkime, pasigestume lietuviškame detektyvo žanre - psichologinis portretas: ir komisaro, ir jo bendražygių, ir aukų, ir nusikaltėlio.

Neprikišamai dirbama ta linkme ir psichologija skaitant netrukdo, veikiau ji kaip tik yra raktas. Žinoma, kaip detektyvo žanrui pridera, esama ir susišaudymų, ir persirengimų, ir gaudynių, bet ne jos sudaro siužeto esmę - tiesiog angliško detektyvo stiliumi įtariami visi ir kartu niekas. Ir būtent to „nieko“, žudančio maniakiškais metodais, ryškėjimas ir sudaro žavesį, nusikaltėlis modeliuojamas daugsyk ir daugsyk jo modeliai atmetami, bet vis kažkas lieka, ir ratas siaurėja - taip ilgai ilgai palaikoma įtampa, kai vienas jau atrodo pasiektas rezultatas atkrinta ar greičiau pasidaro antraplanis, ir vėl ieškoma trečio, ketvirto, penkto objekto.

O pabaigoje keli švedų policininko nusiskundimai, taip gerai girdėti, bet, matyt, visuomenė sumauta visur. Taip vienas detektyvas sako: „Jei mums atiduotų dešimt procentų visų pinigų, šiandien dingstančių dėl ekonominių nusikaltimų, tikriausiai galėtume priimti į darbą tris tūkstančius naujų policininkų“.

Kaip danguje, taip ir žemėje, kaip Švedijoje, taip ir Lietuvoje - ir švedų policininkai gauna sąlygiškai mažai, ką jau kalbėti apie savo kolegas, pasprukusius į saugos tarnybas ar juolab įsigrūdusius į kokias nors taikos palaikymo misijas Sudane ar kitur. Valanderis, garsus komisaras ir laikraščių pažiba, keikiasi dėl pernelyg brangių bandelių Tiesa, jis visada žmogus, jis ir valgo, ir miega - kad detektyvai irgi žmonės, dažnas autorius apskritai pamiršta. Tačiau simptomiškiausia - ir tai labai švediška - kai komisaras sėdi automobilyje ir lyg ir turi aplankyti vieną liudininkų, lyg ir nebūtina to daryti, nes viskas tik formalumas - jis taria sau: tu negali likti sėdėti automobilyje. Tave išlaiko mokesčių mokėtojai. Nešvaistyk jų pinigų - ir eik.

Ir Valanderis eina.

Per lietų, kaip sakoma.