Pavasarinė

Į antologijas visada žiūrima įtariai. Dažniausiai tai vieno pasiryžėlio, literatūrinio kamikadzės nedėkingas triūsas. Vadovaujamasi tuo, kas pakliūva ir kaip pakliūva, daug kas priklauso nuo sudarytojo skonio (norai, žinoma, visada būna geri). Dažnai lieka nepatenkinti ir tie poetai, kurie pateko, ir tie, kurie nepateko. Antologijas patogu dovanoti apie literatūrą šį tą nutuokiančiam giminaičiui ar svečiui iš užsienio (jei verstinė). Pagrindinis jų trūkumas – dažniausiai atspindimas iškreiptas literatūros vaizdas.

Ši antologija bent jau tikslinga: į ją sudėti trisdešimt devynių Poezijos pavasario laureatų eilėraščiai, nuo 1965-ųjų iki 2003-iųjų. Rinktasi iš eilėraščių, spausdintų buvusiuose almanachuose. Tematiką taip pat bandyta nustatyti: ji labai paprasta - tekstai turi sietis su kalbos ir lietuvybės idėja, be to, pageidautini kūrybos ir poezijos motyvai.

Ši tematika iš pradžių tikrai itin ryški, tačiau jau nuo vidurio almanacho ima silpti, o likus dešimčiai metų iki 2003-iųjų visai išnyksta. Suprantama, naujai realybei užgriuvus, tai nebe taip aktualu.

Apie pačius tekstus daug sakyti lyg ir nėra ko. Vieni susiras savo mėgstamiausių poetų mėgstamus eilėraščius, kiti – malonių staigmenų. Dauguma poetų eilėraščius iš almanachų atrinko patys, todėl kai kurie dubliuojasi su šiųmetiniu jubiliejiniu – keturiasdešimtuoju „Poezijos pavasariu“ (pavyzdžiui, A. Baltakio „Antilopė“).

Man atradimas buvo Stasio Jonausko tekstai (p. 128), Vytauto Rudoko tarmiškas „Ką būt galėjęs atsakyti Untanas Strazdas Palėvenės dominikonam (kupiškėniškai)“ (p. 83), Marcelijaus Martinaičio ankstyvieji, gan socialiai angažuoti eilėraščiai (p. 65).

Jei reikėtų palyginti jubiliejinį almanachą ir šią antologiją, be jokių abejonių, laimėtų pastaroji (nors abiejų formatai ir vienodi, „cituojantys“ paties pirmojo „Poezijos pavasario“ formatą). Dėl to formato kilo ginčų tarp „Vagos“ ir Rašytojų sąjungos leidyklų. Almanachas neturi būti pernelyg „teisingas“ ir „sušukuotas“, o ši antologija tokia gali būti, juk ji gana nuosekliai atspindi oficialųjį beveik pusės amžiaus poezijos veidą. Literaūros istorikams galėtų praversti. Tiesa, gaila nėra nė vieno straipsnio, kritiškai apžvelgiančio „Poezijos pavasario“ nueitą kelią, nė vieno festivalio kaip kultūrinio įvykio reikšmės aptarimo. Jie būtų pravertę.

Poeziją ir jos „pavasarių“ paveikslą papildo anketa, kuria apklausiami 1965, 1975, 1985, 1995 metų laureatai, stovėję, pasak M. Martinaičio, „vainikuoti kaip karvės per Sekmines“. Visi daugmaž vienodi, poezijos likimo atžvilgiu nusiteikę gana ramiai: skaitytojų bus, kur jie dėsis, nereikia skambinti panikos varpais. Na, ir klausimai, pateikti V. Sventicko, ne iš lengvųjų (nors tokius dažniausiai duoda vidurinių mokyklų mokiniai ir senukai): kas yra poezija? kas nėra poezija? Neatsakomi ir neapibrėžti dalykai, pasak sąžiningai atsakiusių laureatų. Anketa galėjo būti ir gyvesnė, asmeniškesnė, papildyta pačių laureatų prisiminimais, įvairių metų „Poezijos pavasario“ renginių apibūdinimais.

Avangardinę dvasią palaiko amžinas opozicionierius Benediktas Januševičius, pirmasis garsiųjų „Eilėraščių per naktį“ laimėtojas: „nesinorėtų, kad „Eilėraščiams per naktį“ būtų priklijuota etiketė „tradiciniai“. (...) Svarbiausia neapkerpėti, nesustabarėti. To linkiu ir visam „Poezijos pavasariui“. Juk jis dar ne pensininkas“ (p. 172).

Puikus sumanymas buvo įdėti į šią antologiją ir išeivijos kultūros veikėjo Prano Visvydo atsiliepimą. Nuosekliai ir gana įdomiai aptariami „Poezijos pavasario“ keliai už Atlanto, išeivijos reakcija į patį festivalį ir atsakas, arba jo alternatyva (Čikagoje „Draugo“ organizuotos Poezijos dienos).

Nuotraukos parinktos taip pat daug geriau negu „Poezijos pavasario“ almanache, dauguma jų – netikėti, nematyti, net žaismingi laureatų portretai (plūgą nešantis S. Jonauskas, K. Bradūnas su savo karikatūra rankose).

Gražiai atrodo ir pirmojo „Poezijos pavasario“ pradžios fotokopija – Janinos Degutytės publikacija ir skaitytojų laiškai jai: „Atsiveria puslapiai – ne, atsiveria vartai, ir didžiulis nežinomas stebuklų pasaulis suspinduliuoja visomis saulėmis, apakina visomis savo bedugnėmis…“ (p. 36). Na, taip, optimizmo tada ir tikėjimo poezijos galiomis būta kur kas daugiau. Dabar tai daugumai belieka pridurti G. Grajausko žodžiais: „...o ko manęs niekas nemyli!/ o ko manęs niekas nemyli!“

Tiek iš publikacijų, tiek iš paties dizaino matomas nuo 1965 metų nueitas kelias.

Baigiamas paradas, kaip ir dera, tikslingu Baltijos „sesių“ žygiavimu Europon. Trys akrostichai su žodžiu „Europa“, sukurti šiųmetinių svečių – Anos Rancanės ir Matso Traato bei 2003-iųjų „Poezijos pavasario“ laureato Antano A. Jonyno, kuris, pasak V. Sventicko, „užduotį viršijo“. Pakilūs arba persmelkti praeities pasiilgimo – estiški ir latviški, pašaipus ir kandus – lietuviškas.

P.S. Beje, tai pirmoji knyga, kurios tekstai išspausdinti pirmuoju lituanistiniu kompiuteriniu šriftu „Palemonas“. Dar vienas Kalbos ir knygos metų siurprizas.