Paskutinis Donas

Kai pradėjau skaityti „Paskutinį Doną“, iš pradžių maniau, kad kūrinys bus panašus į kitus Mario Puzo kūrinius. Tačiau ilgainiui supratau, kad tai kitokia knyga, nors ir turi garsiojo kūrinio „Krikštatėvis“ elementų.

Praėjus metams po žiauraus keršto, šeimos galva donas Domenikas Klerikucijus nusprendė, jog atėjo laikas pasukti tiesos ir doros keliu - šeima nusprendė pasitraukti iš nusikalstamo pasaulio. Vienas Dono sūnus, Vincentas, nusprendė pradėti restoranų verslą, Pytis susidomėjo statybų verslu, o vyriausiasis sūnus Giorgio tapo finansininku Volstryte.

Užuot užsiiminėję narkotikų prekyba, šeima nusprendė pasiimti dalį pelno iš kitų šeimų, mainais už pinigų plovimą bei kitas vykdomąsias užduotis. Užuot pasivadinęs Maiklu Korleone, donas dabar yra Domenikas Klerikucijus. Tačiau pagrindinė siužeto linija labiausiai susieta su dono sūnėnais Pipu De Lena ir Krosu De Lena.

Keletu bruožų kūrinys primena „Krikštatėvį“. Kaip ir ankstesniuose autoriaus darbuose, „Paskutinis Donas“ pasižymi personažų gausybe bei daugybe siužetinių linijų (pagrindinis siužetas užpildo tik trečdalį turinio). Autorius dažnai perkelia skaitytoją į praeitį, pvz. į Didįjį Santadio karą, vykusį 1964 metais. Tas įvykis dažnai minimas, nes tai priežastis, kodėl dono dukra tapo beprote ir mirė sūnus Silvijus.

Vienas įdomiausių Mario Puzo knygų bruožų yra tai, kad personažų moralė prieštarauja bendrai moralei, tačiau personažai vistiek skaitytojo mylimi. Taip ir „Paskutiniame Done“ dauguma veikėjų yra simpatingi, teigiami. Tiesa, tik Domenikas Klerikucijus ir jo sūnėnas Dante yra labiau išplėtoti personažai. Visi kiti pasirodo tik protarpiais ir tik tam, kad papildytų siužeto liniją.

Pats donas vadovaujasi požiūriu „kiekviena yra atsakingas už kiekvieno veiksmus“ - šis požiūris žavi. Manau, juo turėtų vadovautis kiekviena šeima. Tiesą pasakius, šį požiūrį kriminalinio pasaulio personažai „išgyvena“ labiau nei tikros šeimos mūsų gyvenimuose. Tad, paradoksalu, tačiau ir iš nusikaltėlių verta pasimokyti - vagys irgi turi „garbės kodeksą“.

Pagrindinė kūrinio veiksmo vieta ne ten, kur įprastai vyksta organizuotas nusikalstamumas (bent jau taip atrodo iš pradžių), t.y. Holivudas. Šią vietą donas pasirinko ne suktiems darbeliams prasukti, tačiau nujausdamas, kad garsūs ir įtakingi Holivudo veikėjai nėra tokie jau garbingi, kokiais dedasi. Skirtingai nei šeimos galva, Holivudo veikėjai nesupranta susitarimo svarbos ir nesilaiko duoto žodžio.

Vis dėlto, Krosas De Lena yra nenoromis įtrauktas į Holivudo centrą po to, kai jo sesuo Klaudija paprašo jo pagalbos. Jos geriausiai draugei aktorei Atenai Akvitance grasina buvęs jos vyras Bozas Skanetas. Kartą, per apdovanojimų vakarą, jis paleidžia į Ateną buteliuką vandens, įspėdamas, kad sekantį sykį ten bus rūgštis. Krosas netrunka įsimylėti Ateną ir vis labiau klimpsta į Holivudą, kuris tik iš išorės atrodo pasakiškas.

Krosas trokšta kurti filmus ir tai paskatina jį imtis veiksmų be šeimos galvos sutikimo. Nors ir žino, kad kelia koją į pavojingą ir dono uždraustą teritoriją, jis pateisina savo veiksmus giliomis žiniomis, kurios padės šeimai legalizuotis. Būtent Kroso meilė Atenai ir jo „ėjimas“ į Holivudą yra varomoji kūrinio jėga.

Kūrinys „Paskutinis Donas“ yra įdomus, meistriškai parašytas kūrinys, nors ir daugelis elementų primins kitus Mario Puzo kūrinius. Tai pasaulis, kuriame laimi ne protingi, o gudrūs. Dar vienas įdomumas yra tas, kad, galima sakyti, šiame kūrinyje personažai patys pasirenka verslo kryptį, o ne yra įstumiami prievartą į ją.

Visų pirma rekomenduoju šį kūrinį visiems kriminalinių nusikaltimų knygų žanro fanams ir išskirtinai Mario Puzo gerbėjams. Mano vertinimas yra keturi iš penkių balų.