Paskutinioji užmuša

Devynioliktojo amžiaus proza. Nuo jos nepabėgsi net baigęs vidurinę. Nuo ilgų ir nuobodžių kraštovaizdžio, salono papročių, interjero, personažų aprašymo. Vaikystėje, rydamas Balzaco, Dumas ar Tolstojaus romanus, tokius puslapius praleisdavau net neskaitęs, dabar jie man kvepia senove. Tai istorinis kūrinio fonas, autentiškos senųjų laikų buities detalės, prieskoniai ir druska, be kurių neišvirsi jokios gardesnės sriubos. Ir tik nuo rašytojo talento ar kūrybinio sumanymo priklauso, kiek ilgi ir nuobodūs pasirodys tie aprašai. Gustave’as Flaubert’as, kurio knygą "Trys apysakos" neseniai išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, pradėjęs rašyti apysaką "Erodiada", nuvažiavo į Palestiną, kad savo akimis pamatytų biblinių laikų kraštovaizdį ir garsiąją Macheros tvirtovę, kur tuo metu gyveno žydų karalius Erodas. Visa tai dėl kelių sakinių apysakoje. Kitas rašytojas tą autentiką būtų išgalvojęs ar nukopijavęs pagal kokią nors (gal taip pat išgalvotą) istorinę graviūrą.

Kaip sunku rašyti istorinius romanus, galėjo įsitikinti ir klaipėdietis rašytojas Juozas Šikšnelis, praėjusiais metais Raido Dubrės slapyvardžiu išleidęs istorinį detektyvą "Paskutinioji užmuša" ("Jotema", 2003). Naujoje Juozo knygoje daug intrigos, lavonų, keistų pagrobimų, meilės scenų ir erotikos, viso to, kas buvo būdinga ir ankstesniems jo trileriams. Panašus net pagrindinis romano herojus ir pasakotojas – privatus seklys Teodoras Gabrevičius. Iš charakterio ir iš pavardės galima spėti, kad tai šių dienų nusikaltėlių siaubo, Raido Dubrės paleisto į ankstesnes knygas, – specialaus agento Barto Gabrio proprosenelis. Autoriaus valia jis tvirtas, doras ir išmintingas, seklio amato mokęsis iš garsiausio tų dienų prancūzų seklio Vidoko. Nuo savo proanūkio Barto jis skiriasi tik vardu, amunicija, žudymo įnagiais ir kovos būdais. Bartas Gabrys nusikaltėlius vaikosi automobiliais ir šaudo automatu "uzi", o jo prosenelis Teodoras darda karietomis ir kaunasi aštria špaga, kurią sumaniai slepia dabitiškoje lazdelėje (Vidoko pamokos). Romano veiksmas rutuliojasi devynioliktojo amžiaus Vilniuje caro Aleksandro laikais. Gal todėl autorius ir sumanė parašyti knygą senųjų laikų maniera. Čia daug vietos užima salonų interjero, baldų, servizų, valgių aprašymai, cituojami tų dienų posakiai ir net anekdotai. Autorius tiesiog mėgaujasi senovine autentika, buities detalėmis, Vilniaus miesto gatvelių, kiemų, bažnyčių vaizdais:

"Priešais dominikonų vienuolyną ir Pijorų kolegiją, gatvėje, grįstoje dideliausiais akmenimis, prasideda rytmečio judėjimas. Abipus katedros, tolėliau kur ne kur sniegu pabarstytos kalvos. Dar ne visų namų langinės atidarytos. Aušros vartus jau šturmuoja pirmieji elgetos" (p. 69).

Juozui Šikšneliui nereikėjo kaip tam Flaubert’ui belstis į Palestiną – sostinę ir jos senamiestį jis išmaišė dar studijų metais. Tačiau istorinę medžiagą ir XIX šimtmečio aktualijas rašytojas turėjo ilgai rinkti, kaupti ir rūšiuoti, kad galėtų laisvai panaudoti savo kūrinyje.

"Saloną apšvietė palubėje kabantis žirandolis – saulė su dvylika spindulių, kurių galvose tvyrojo vaškinės karmelitų fabriko žvakės, ant sienų – keturi bra po penketą žvakių, su šviesą atspindinčiais veidrodžiais ir salono kampuose ant bujočių (apskritų stalelių marmuriniu viršumi) šviestuvai" (p. 8). Taip aprašytas nedidelis kambarys, kuriame skaitytojas ir Teodoras Gabrevičius pirmą kartą išgirsta apie neseniai įvykdytą žmogžudystę. Paslaptį bando įminti ir sėkmingai įmena pagrindinis knygos herojus. Žmogus nesikeičia. Kaip matyti iš knygos, žmogžudystės buvo daromos ir tebedaromos visais amžiais ir visose šalyse. Panašūs net nusikaltimo motyvai – pavydas, įžeista garbė ar noras užvaldyti svetimą turtą. Skiriasi tik herojų apranga, kalba ir kambario interjeras. Pagal luomą, klasę ir išsilavinimą gali skirtis ir jų valgiaraštis. Pavyzdžiui, pas bajorą Kontrimą:

"Pradžiai padėjo kapotos silkės su grybais, paskui virtų kurapkų ("Pats prisišaudžiau", – pasigyrė šeimininkas) su aštriu padažu. Barštukų su ausytėmis ar antienos sriubos su raugintais kopūstais, – paklausė raudonskruostė įmitusi mergelė" (p. 165).

Būtent tokiais aštriais prieskoniais ir autentika įdomus naujasis Raido Dubrės romanas. Tarsi gurkšnis gerai išlaikyto vyno.