Paskutinė naktis Tvisted Riveryje

Džono Irvingo gerbėjai, kurių yra daugybė, galėtų be vargo surašyti sąrašą dalykų, kurių jie ieškotų klasikiniame Irvingo romane. Toks linksmas sąrašas turėtų prasidėti peštynėmis, pagrindinis veikėjas turėtų būti rašytojas, turėtų būti įtraukta Naujosios Anglijos privati mokykla (dauguma garsiausių jo veikėjų yra buvę studentai), dar gal pridėtume kokią nors nutrauktą ranką, dingusius tėvus, draugystę su laisvo mąstymo vyresniu vyru, intymius santykius su vyresne moterimi, keletą meškų. Ir viskas. Paprasti, tokie nuspėjami keistumai rašytojo kūryboje turėtų būti trūkumu. Bet žiūrint į Irvingo gerbėjų skaičių (10 milijonų knygų jau parduota ir šis skaičius vis didėja) šios detalės yra dalis visos jo kūrybos žavesio. Jo dvyliktame romane mes vėl pasineriame į pažįstamą Irvingo teritoriją.

Skaitydami knygą susipažįstame su Dominiku Baciagalupa, virėju, dirbančiu atokiame Naujajame Hempšyre, taigi atsiduriame „netikėtų sutapimų“ pasaulyje. Eina 1954-ieji metai, virėjas yra ką tik praradęs savo žmoną (ši nuskendo ledinėje upėje), o jo neramus dvylikametis sūnus Danielis atsitiktinai nužudo pamišusio šerifo merginą. Šis įvykis taip pat yra iš klasikinio Irvingo „repertuaro“, kaip ir intymūs santykiai bei meška. Taigi, tėvas ir sūnus bėga nuo maniakiško kaubojaus, o jų vienintelė apsauga yra patikima draugystė su Kečumu, griežtu senu vairuotoju.
Šio romano laiko juosta kol kas yra viena iš ambicingiausių Irvingo kūryboje, besitęsianti nuo 1954 iki 2005 metų. Liguistas absurdas – skendimai, mašinų avarijos, perdozavimai ir šaudymaisi – tęsiasi. Danielis palaipsniui pavirsta pačiu Džonu Irvingu. Nors Denis yra bėglys, tačiau tai jam nesutrukdo tapti garsiam. Tiesą sakant, didžiąją knygos dalį jis praleidžia gyvendamas patogų gyvenimą kaip garsus rašytojas.

Kaip ir Garpas, Denis yra parašęs keletą knygų, kurios sutampa su paties Irvingo kūryba – knygoje skaitome, kad filmas, sukurtas pagal Denio romaną apie abortą ir kitus įvykius Maino vaikų globos namuose, laimėjo Oskarą („Sidro namų taisyklės“ jį iš tikrųjų laimėjo). Irvingas mėto juokelius sau pačiam: Kečumas mano, kad jis rašė apie tą patį berniuką visose savo knygose. Iki pasibaigiant šiai ilgai knygai, Irvingas pateikia kerinčią seką, pagal kurią pirmieji knygos sakiniai randa kelią į lapus, rašomus Denio. Paaiškėja, kad Denio rašoma knyga ir yra ta knyga, kurią mes laikome savo rankose.

Irvingas ramiai vardija Denio kūrybos subjektus: „sutrikusios šeimos, žalojančios seksualinės patirtys, įvairūs nekaltybės praradimai, visi vedantys į apgailestavimą“ – visos piktadarystės yra tik žmogiška prigimtis. Denis, atrodo, labai prisiriša prie kiekvienos sutiktos moters. Tankiai apgyvendintas, romanas gali nuvesti bet kur, bet būkite tikri – Irvingas visada tiksliai žino, kur link jo istorija veda. Ar mes norime, kad kitoje dalyje vyktų jaudinantis persekiojimas, ar mes turime laiko greitai disertacijai, kaip padaryti tobulą picos plutą? Turime laiko abiems. Tai ir vadinama gyvenimu. Kartu derinant įtemptą veiksmą ir detalių gausą, viskas gali būti puikiai išsprendžiama.

Nuo ko iš tikrųjų bėga tėvas ir sūnus, tampa mažiau aišku: nuo galimybės, kad kas nors gali atsitikti paties Denio vaikui, kasdienio žiaurumo, o gal laiko? Mes gyvename „atsitiktinumų pasaulyje“, bet yra keletas sprendimų, už kuriuos mes turime prisiimti atsakomybę. Tai pamokanti, kaprizinga, linksma ir pakelianti dvasią knyga, idealiai sukonstruota Džono Irvingo, skirta patenkinti kiekvieną skaitytoją.