Pasaulio išmintis

Kaip įsivaizduojame savo žmogiškąją egzistenciją, gėrio siekį, savo buvimą pasaulyje? Norėdamas atsakyti į šiuos klausimus, Remi Brague‘s siūlo peržvelgti minties istoriją. Jo knyga kalba apie kintamą žmogaus santykį su visata: tiria antikines jo ištakas bei biblinius šaltinius, brėžia Viduramžių pokyčius bei aprašo jo išnykimą Naujaisiais amžiais.

Du tūkstančiu metų žmogus save laikė tarsi sumažintu pasauliu, nukreiptu į dangų, sukurtu jį kontempliuoti. Jis manė, kad jo ieškoma išmintis atitinka tą, kuri jau valdo visatą. Pasaulio tvarka ir grožis buvo neginčijamas gėrio modelis. Siekti dorybės reiškė mėgdžioti dangų. Kova prieš blogį žemėje tebuvo menkutė išimtis palyginti su neaprėpiamu gėriu.

Tačiau Naujųjų laikų priešaušryje visata nustojo būti žmogaus mokytoja. Mes nebežinome, kur kontempliuoti savo žmogiškumą. Pasaulio išmintis mums tapo nematoma. Šiandien turime ją iš naujo permąstyti...

Remi Brague‘as, Paryžiaus I Universiteto profesorius, yra daugelio veikalų autorius. Didelio atgarsio sulaukė ir lietuviškai išleista jo knyga „Ekscentriškoji Europos tapatybė“ (2001).

Ką tik atsikraustęs į butą, kuriuo turi dalytis su kitu gyventoju, Šerloku Holmsu, daktaras Vatsonas, kaip tikras anglas stengdamasis neklausinėti nieko asmeniška, bando įspėti šio žmogaus profesiją vertindamas jo žinias. Be kitų keistenybių, jį nustebina Holmso kai kurių dalykų neišmanymas. Tas ponas Holmsas nežino, ar Žemė sukasi aplink Saulę, ar atvirkščiai. Informuotas, kaip yra iš tikrųjų, jis, beje, pareiškia, kad pasistengs tai užmiršti, kadangi ši informacija jam visiškai nenaudinga: „Kas man iš to! [...] Jūs sakote, kad mes sukamės aplink saulę. Jei suktumėmės aplink mėnulį, man ir mano darbui dėl to nebūtų nė menkiausio skirtumo“. O mums, nesvarbu, su kuo susijęs mūsų darbas - su medicina, sekimu ar nusikaltimais, ar mums išties svarbu žinoti, kaip padarytas pasaulis, kaip sukasi žemė, kuria vaikštome? O gal labiau vertėtų žinoti, ką mes šioje žemėje veikiame?

Tokį klausimą kelia paprastas žmogus iš gatvės (o kas iš mūsų toks nėra?), kai laisvalaikiu jį užplūsta „metafizinė“ nuotaika. Tuo jis nori pasakyti maždaug štai ką: kokia yra gyvenimo prasmė? Tačiau nėra nesvarbu, kaip jis šį klausimą pateikia. Siūlau žvelgti į jį rimtai ir suprasti pažodžiui. Jis leidžia suprasti, kad žmogaus gyvenimas apibūdinamas fiziniu faktu, tai ne tik buvimas neapibrėžtame pasaulyje, bet ir tikslioje jo vietoje, o toji vieta apibrėžta atsižvelgiant į kitas tos pačios visumos dalis. Šiuo atveju tai reiškia „žemėje", o ne „mėnulyje" ar sklandant šiltame ore, kaip garsusis Avicenos „skraidantis žmogus". Iš pirmo žvilgsnio tai paprasčiausiai reiškia, jog esame gyvi, o ne šešios pėdos po žeme ar kokiuose nors pragaruose. Tačiau reikšminga, jog žmogaus gyvenimas nuo pat pradžių iškyla kaip lokalizuotas ir vien kaip toks.

Štai šiame horizonte noriu studijuoti tam tikro minties istorijos periodo kosmologiją. Jis apimtų besibaigiančią Antiką bei ją tęsusių Vi duramžių tris minties atšakas kraštuose aplink Viduržemio jūrą. Šiuo periodu buvo be galo svarbu gerai pažinti fizinį pasaulį, norint atsakyti į klausimą: „Ką mes veikiame žemėje?". Atkurti šią praėjusią pasaulio viziją mane skatina ne paprastas antikvaro smalsumas; bandau suvokti, kaip mes patys sprendžiame problemą, kuri mus liečia lygiai taip pat kaip mūsų protėvius ir kuri galiausiai yra ne kas nors kita kaip žmogaus prigimtis. Norint sužinoti, kas yra žmogus, reikia jį apčiuopti ten, kur jo prigimtis labiausiai pasireiškia, ten, kur jis yra labiausiai savimi2. Tobulumas (arėte) yra etikos objektas. Tad antropologija yra neatskiriama nuo etikos.

O aš teigiu, kad ilgu Antikos bei Viduramžių minties (jei tik galima jas atskirti) laikotarpiu, bent jau vyraujančioje minties tradicijoje, nuostata, leidžianti žmogui pasiekti žmogiškumo pilnatvę, buvo suvokiama kaip susijusi su kosmologija. Išmintis, kuria žmogus yra ar turi būti žmogumi, buvo „pasaulio išmintis“. Laikotarpis, kai taip buvo manoma, turi pradžią ir pabaigą. Jis sudaro uždarą visumą, išsiskiriančią iš priešistorės bei poistorės, kurioje gyvename mes...

R. Brague