Pasaulė prasdeda sodzun

Kada paskutinį kartą girdėjote TIKRĄ lietuvišką žodį?

„Apsidairyk aplink –
į horizonto linijas, į aušrą
ir saulėlydį. Versmės atsivėrimą,
sniego kritimą, laukų bangavimą,
debesis ir miglą pažemiais...
Įsiklausyk – į paukščių čiulbesį,
Žodžių skambesį, šaltinių skubėjimą,
Drebulės drebėjimą,
Griežlės girgždėjimą...
Ir pajusi – tai Tavo gyvenimas žemėje.“

Kaip greit galima atitolti nuo tyros lietuviškos kalbos. Paėmiau knygą į rankas ir nuo pirmos eilutės gaudžiau kiekvieną skiemenį akimis. Ryte rijau tai, ką mačiau parašyta. Šioje mažoje knygelėje, rodos, sutalpinti patys gražiausi žodžiai, apibūdinantys dzūkų kraštą. Kiekvienas vėjelio pūstelėjimas, žolelės šlamėjimas, paukštelio plasnojimas – tai gyva kalba knygelės puslapiuose.

Pirmoji dalis – įstabiausia. Rašytojo lūpomis kalba gamta, o su ja praeities prisiminimai ir dabarties nuoskaudos. Nesvarbu, koks tolimas bebūtų kraštas, civilizacija jį anksčiau ar vėliau pasiekia. O rašytojas stengiasi parodyti gražiausia, kas liko tame Gerdašių krašte.

Viskas ten kitaip. Ir vanduo skaidresnis, ir saulė skaistesnė, ir žmonės kitokie. Negandas dėl rusų iškentę, jie vis stipriau į gyvenimą kabinasi.

Daininga, skambi, lengva ir pati lietuviškiausia kalba. Dzūkiški vardai ir pavadinimai. Kur ne kur dzūkiškas žodzelis įsilieja. Taip ir sklendžia šios gėrybės per knygelės puslapius, perpintus prisiminimų juostomis.