Pamišėlio istorija

John Katzenbacho „Pamišėlio istorija“ jau antroji šio rašytojo knyga lietuvių kalba. Nuoširdžiai už tai dėkoju „Tyto albai“. Juk „Pamišėlio istorija“, taip pat kaip anksčiau pasirodęs „Analitikas“, įspūdingos apimties knygos, neatitinkančios vis labiau įsigalinčios „greito skaitymo“ mados. Šių knygų neperskaitysi vienu kartu, nors jos įtraukia ir labai sunku mesti skaitymą ir užsiimti kuo nors kitu. Pavyzdžiui, „Analitikas“ gerokai sujaukė planus. Įnikau į knygą ir negalėjau atsitraukti. Tol, kol pagaliau nepaaiškėjo žudikas.

„Pamišėlio istorija“ daug kuo panaši į „Analitiką“, bet yra ir svarbių skirtumų. Didžiausias panašumas – puiki žmogaus psichologijos analizė. Nežinau, kas Katzenbacho knygose svarbiau, ar detektyvinė intriga, ar kelionė žmogaus minčių labirintais. Tam tikru atžvilgiu „Pamišėlio istorija“ yra nuoseklus „Analitiko“ tęsinys. „Analitike“ pagrindinis herojus kapstosi po savo prisiminimus, bandydamas atrasti žudiką, o „Pamišėlio istorijos“ herojaus pasakojime realus ir vaizduotės pasauliai tarsi apsikeičia vietomis. Knygos struktūra kiek šizofreniška. Vietomis tampa sunku atskirti, kur dabartis, kur praeitis, o kur tik vizijos, sapnai, pasąmonės vaizdiniai.

Knygų autorius dirbo kriminalinių skilčių reporteriu laikraštyje „The Miami Herald“, rašė ir į kitus laikraščius. Tačiau tuo galima paaiškinti nebent gerą policijos darbo metodų išmanymą bei lengvą stilių. Nežinau, ar Katzenbachas buvo geras reporteris, tačiau esu įsitikinęs, kad jis labai talentingas rašytojas, sugebantis trileryje išlaikyti įtampą iki pat pabaigos. Beje, ne pabaiga knygose svarbiausia – ne mažiau svarbus kelias, kuriuo keliaujame jos link.

Noriu pagirti ir knygos vertėją Ievą Pukelytę. Lietuviškai Katzenbachas prabyla sklandžiai ir įtaigiai. Tai didelė vertėjos sėkmė, nes versti Katzenbachą tikrai nėra lengva, labai nesunku pasiklysti niuansuose bei pustoniuose.

Trumpai sakant, „Pamišėlio istorija“ tikrai nebloga knyga kiekvienam, kuris dar neprarado malonumo skaityti. Tiesa, galbūt reikia būti bent truputėlį pamišusiam, nes knygoje autorius akivaizdžiai tikina, kad visiškai neaišku, kurioje beprotnamio sienų pusėje daugiau beprotybės, neapykantos ir žiaurumo.

Na, o baigti norėčiau trumpa pastaba. Galiniame knygos viršelyje išspausdinta kokybiška autoriaus nuotrauka. Į mus žvelgia šiek tiek įtarios ir pašaipios ūsuoto vyriškio akys. Susiradau internete asmeninę rašytojo svetainę ir atradau jo nuotrauką. Šiek tiek panašus žmogus, bet ne daugiau. Gal dėl to, jog be ūsų, bet ir žvilgsnis visai kitoks. Kuri nuotrauka tikra? Beje, kai perskaitysite knygą, tokios detalės, manau, nebestebins. Juk pasaulyje tiek paslapčių.