Palaimink žodį ir aidą

Aldona Elena Puišytė priklauso tai kartai poetų, kurių pajėgiausi kūrybos metai sutapo su bolševikine okupacija. Tik, lyginant su tais pačiais 1930 metais gimusiais Just. Marcinkevičiumi, A. Baltakiu ar V.P. Blože, jos pirmasis rinkinys „Žalvario raktas“ pasirodė gerokai vėliau – 1970-aisiais. Šiuo metu „Vagos“ leidyklos išleista poezijos rinktinė „Palaimink žodį ir aidą“ yra pažymėta Lietuvos rašytojų sąjungos premija. Iš 11 poezijos knygų poetė išrinko geresnius savo kūrinius. Į rinktinę įdėjo ir tuos, kurie buvo susikaupę stalčiuje ir anksčiau negalėjo pasirodyti dėl ideologinės cenzūros draudimų. Visiems tos ir kitų kartų poetams teko rinktis – rašyti tik į stalčių ar mėginti surasti būdą kaip nors prisitaikyti prie kompartijos politikos, o, tiksliau pasakius, prasmukti pro cenzūrą, suvaidinti lojalumą. Buvo aišku, jog kūrybos laisvė buvo suvaržyta. O gelžbetoninės sienos kakta nepramuši. Poezijos žodžio sąlygiškumas leido tą sieną apeiti. Užuominos, metaforos buvo tie būdai, kurie praplėtė kūrybos laisvės rėmus. A. Puišytei prisitaikyti buvo daug sudėtingiau, nes jai atrodė, jog poezija yra ta idealumo sritis, kuri negali turėti kokio nors ryšio su melu, prisitaikymu, nenuoširdumu ar klasta. Nors F. Nietzsche tvirtino, jog menas ir yra melas. Taigi A. Puišytei nebuvo priimtina to laiko tezė – pralaimint laimėti. Laimėti daugiau. Svarbiausias to laikotarpio laimėjimas – tautos kultūrinės tapatybės gynimas, laisvės ilgesio ugdymas. Visas menas, bet ypač poezija, užėmė pirmąsias kovos linijas.

Eilėraštyje „Sugrįžimas iš sostapilio“ A.Puišytė rašė: „Valdonams nesilenkiu. Žodžiais nesugebu žaist“ (26). Rinktinėje tik dabar galėjo atsirasti panašūs tiesiai pasakyti žodžiai. 1994 metais pasirodžiusiame „Vigilijų“ cikle skaitome: „Ko triukšmauja meluojančios burnos“ (240); „Skausmo žodžiai – negarsūs. Mes išmokom kalbėtis / pasislėpę nuo priešo ausylo“ (241); „Koks esi gailestingas, Sutvėrėjau, mums leidęs / atpažint savyje sielos šviesą“ (255). Sovietmečio menas buvo gerokai ideologizuotas. To reikalavo kompartija. Poetai taip pat ieškojo ideologinės kontroversijos, kurią slėpė giliuose kontekstuose. Tokį metodą rinkosi ir A. Puišytė. „Kremliaus maro puotos“ metu tai dramatiškai realybei ieškojo paralelių tolimoje tautos istorijoje, proprotėvių žygiuose, pagoniškoje Lietuvoje ar net Nerono laikų Romos istorijos priminimuose. Pasinaudojo ritualinių giesmių, dedikacinių elegijų galimybėmis byloti apie didžiąsias tautos dvasines vertybes (elegijos Mikalojui Daukšai, Šatrijos Raganai, Antanui Baranauskui, P. Vaičaičiui, rapsodijos Žemaitei, fugos M.K. Čiurlionio atminimui). Kultūrinių realijų ir ženklų sluoksnis jos lyrikoje gan storas: „Ar nesuklydai, broli Heraklitai? Jei neįmanoma du / kart įbristi į tą pačią upę, iš kur many tie negirdėtų anų / laikų balsai“ (184). Nepriklausomybės metais į A.Puišytės eiles įsiveržė religinės kultūros, Šventraščio tradicija, tos kultūros žanrai ir simboliai (rinkiniai: „Vigilijos“, 1994, „Šviesa pro erškėtį“, 1995, „Atminties vainikas“, 1996, „Atodūsiai tyloje“, 1996, „Balsai ir aidai“, 2001, „Įsiklausyti“, 2004).

A. Puišytės poezijos jėga – platus turinio spektras, kuriame ryškus pasaulėjautos nuoseklumas. Joje nedaug formos naujovių. Pagrindinė kryptis – meditavimas tyloje. Knygoje „Žodžio duona ir vynas“ (2003), kurioje sudėti pasisakymai kūrybos temomis, ji išdėsto savo požiūrį į poetinę kūrybą: „Gal tokia mano prigimtis – tyliųjų genties sesuo? Myliu tylą ir vienatvę nuo paauglystės“ (156); „Niekada nesišlieju prie jokios grupuotės, tyliai einu savo vienišu keliu“ (142). Tarsi pateisindama savo polinkį į atvirą išgyvenimų manifestavimą, ji tvirtina, kad „žodis yra kaip veiksmas“, poezija – „gydantis balzamas“, „sakralinis aktas“. Kūryba „prilygsta maldai“, visa yra „Apvaizdos žinioje“, „Visados su manimi Knygų Knyga – Šventasis Raštas“ (144). Gal ir pernelyg ji sureikšmina meninio teksto galią mūsų modernėjančiame pasaulyje, kai kam gali sukelti šypseną tiesioginė išpažintis, tikėjimo tiesų manifestavimas: „Dievišku balsu / Man gieda Žodis“ (203).Tačiau poetės įsitikinimą ir nuoširdumą reikia gerbti.

Nesiglausdama prie jokių grupuočių, nesiekdama radikalesnių naujovių, poetė aktualina tradicinius žanrus. Ritualinės giesmės, psalmės, choralai, maldos grąžina skaitytoją prie jau gerokai pamirštos religinės tradicijos, prie egzistencinės paslapties, prie mistinės realybės, prie tų amžinų meno formų, kurios tikrai gali gydyti sielą ir išreiškia amžinas humanistines tiesas. A. Puišytės eilėms būdingi du ženklai, dvi metaforos – erškėčių ir kryžkelės. Kryžkelės įvaizdis susijęs su tautos vertybių, tautos tapatybės gaivinimu, o erškėčių – su aukos motyvu, aukos, siekiant priminti žmogui, jog, be daiktų ir turtų pasaulio, dar yra lemtingas ir svarbesnis dvasinis žmogaus nusiteikimas. Žmogaus sąžinė apsivalo per kančią, per dvasinius sukrėtimus. Eleginė nuotaika, tragiška įtampa lydi visą A. Puišytės kūrybą. Tarsi pasiteisindama ir nusižemindama sako: „Kam šiai epochai mano giesmės liūdnos,/ Kam žodžiai pilkarūbiai, kam tyli tartis?“ (296).

Giesmės, psalmės, choralai ir kiti evangelinės tradicijos žanrai atitiko A. Puišytės polinkį į spontanišką improvizaciją, gaivališką meditacinę stichiją. Tačiau ta stichija gal kiek ir kenkia meniškumui, eiliavimo kokybei. Tekstai pasidarė pernelyg masyvūs. Tam tikrų siužetų, istorijų ar įvykių referavimas, atpasakojimas irgi išpučia kūrinių apimtis. Net ir rinktinė išėjo didelė, o tai manyčiau, lyrikos knygoms tarsi ir netinka, atbaido. Lyrinis poezijos subjektas jaučiasi šiek tiek sutrikęs. Ji kankina abejonės, klausimai, ar tinkamai gyvename, kaltės jausmas, netikrumas dėl gyvenimo prasmingumo. Noras žūtbūt prasiveržti per abejonių sieną, priartėti prie tiesos savaime plečia ir svarstymų ratą, ir tekstų apimtį. Idėjos, motyvai, deklaruojamos tiesos ima kartotis. Stinga koncentracijos. Japoniškų haiku žanrinės tradicijos pasirinkimas vertė labiau sutelkti dėmesį į išraiškos lakoniškumą. Ta kūrybos dalis, kurioje atsisakoma spontaniškumo ir improvizacijos, man regis, meniškesnė. Stiprų įspūdį paliko eilėraščiai „Grabnyčios šviesa“, „Elegija Maironiui“ ir kai kurie kiti, kuriuose aiški kompozicinė linija ir formos vienybė.

A. Puišytės kūryba reikšminga tuo, jog ji išplečia lietuvių poezijos temų ir motyvų ratą, žanrų įvairovę, grąžina prie kiek primirštų poetinio meno tradicijų.