Pakirstas balandis

Albanai – ko gero, viena pačių mįslingiausių ir savotiškiausių Europos tautų, apie kurią nei lietuviai, nei kiti europiečiai beveik nieko nežino (kaip, beje, ir albanai apie lietuvius), ypač iš literatūros kūrinių.

Todėl smalsu buvo skaityti apie Albanijos kalnų kaimelius, kur tebegalioja griežtos, senų senovėje nežinia kieno surašytos gyvenimo taisyklės. Smalsu ir kartu kraupu, nes sunku patikėti, kad mūsų „civilizuotais“ laikais tame pačiame žemyne gali tebegalioti archajiška kraujo keršto taisyklė: „(...) kalnų gyventojui yra gėdinga mirti natūralia mirtimi, sulaukus senatvės ar pakirstam ligos. Vienintelis kalniečio gyvenimo tiks­las – rinkti lyg akmenį po akmenio garbės įrodymus, kurie mirties valandą virstų iš akmenų sukrautu paminklu“ (p.67) .

Niekas nedrįsta taisyklėmis abejoti, nors kartais jos atrodo išties absurdiškos. O veikėjas išdrįsta, bet dėl jų privalo paaukoti gyvenimą. Keliauja kalnais, mąstydamas apie jas, ir galiausiai žūsta nuo kulkos. Tas taisykles taip pat apmąsto keliaujantis rašytojas, mėgstantis egzotiką, ir vietinės bendruomenės narys – „kraujo reikalų tvarkytojas“. Šitaip autorius bando atskleisti temą, kad ją pajėgtų suprasti net tipiškas racionalus europietis, nors aukštikalnėje, kuri yra tarsi „valstybė valstybėje“, valstybės teisės sistema paprasčiausiai neturi galios, kitokie įstatymai nei Kanunas tiesiog neegzistuoja.

Keistas kraštas aprašomas paprastai, nesigilinant į smulkmenas, ir veikėjų emocijos paprastos: mat juos supanti tikrovė (kartais atrodanti lyg kita planeta) jau savaime pernelyg sudėtinga. Kanunas nurodo net, kaip gyventojai turi kalbėtis tarpusavyje: „čia paisoma tik rimtos vyriškos šnekos, o visokie tauškalai yra uždrausti, beje, kaip ir užuominos, nutylėjimai ar ne iki galo išsakytos mintys“ (p.83).

Praverstų romaną perskaityti mėgėjams samprotauti apie tai, kaip negailestingai nyksta tradicijos šiuolaikiniame pasaulyje. Taip pat verta susimąstyti, ar nepasekus lietuviams kitų Rytų Europos rašytojų pavyzdžiu, kad lietuvių literatūra išpopuliarėtų Vakarų Europoje. Juk, rodos, tai visai nesudėtinga: tereikia vidutiniškam prozininkui emigruoti į Prancūziją ir prancūzų kalba leisti romanus apie Lietuvą.