Pakeliui

Vlado Baltuškevičiaus naują eilėraščių rinkinį „Pakeliui“* ilgai nešiojausi su savim. „Šulininis“ knygos formatas labai tinkamas švarko vidinei kišenei. Septintoji poeto lyrikos knyga ne tokia jau lyriška. Tačiau autentiška ir tekstais, ir išvaizda. Žvilgsnį patraukia tarsi nerūpestingai suglamžyto laikraščio motyvas viršeliuose. Iš karto atrodo tik paprasta laikraštiena, primenanti kamuolinius debesis per bulviasodį kaime. Pažvelgus įdėmiau, gali skaityti paties autoriaus eilėraščių fragmentus glamžytuose lapuose. Dailininkė Jurgita Delonaitė išmoningai „užsikabino“, regis, už eilėraščio „jums nusispjaut į mano meną“ kelių eilučių ir sukūrė originalius viršelius originalaus poeto knygai:

...skęsta didelis menas mano
laikraštienoj kalnuos makulatūros
kaip romen rolano kaip tomo mano
skęsta didelis menas mano
bangose žiniasklaidos tvano
liksiu ko gero be literatūros?

,,Suvokiame knygas kaip skaitytojų kelią autoriaus link“, – šiais žodžiais V. Baltuškevičiaus knygą „Pakeliui“, išleistą praėjus penkeriems metams po kūrybos pilnatimi dvelkiančios rinktinės „Proregiai“ pasirodymo, palydi sudarytoja Eugenija Vaitkevičiūtė. Padirbėta su kantrybe ir atsidėjimu. Su meile poetui ir jo kūrybai. Nes ir poetas, ir kūryba pasitaikė ne iš lengvųjų daugeliu atžvilgių. Matyt, nelengva buvo atrinkti, užuosti, kas tikra, tinka tokiai knygai, o kas banalu, per daug tiesmuka. Paprastai V. Baltuškevičius pateikia keletą to paties eilėraščio variantų. Kalbos redaktorė Dovilė Zelčiūtė stovėjo prie literatūrinio arpo – ir jai, manau, buvo nesaldu išvalyti, pravėtyti vėjuje tankų V. Baltuškevičiaus poetinį audinį. Iš po šių moterų švelnių, bet reiklių rankų knyga išėjo išgryninta, skaidri, skoninga, nepaisant, kad poetas kartais taikosi parašyti ir „bjaurų eilėraštį“. Pats autorius knyga, atrodo, liko patenkintas. Labai jos laukė, o savo 66-ojo gimtadienio – gražus sutapimas! – popietę atėjo į Maironio lietuvių literatūros muziejų su pirmaisiais autoriniais egzemplioriais laimingas, pažvalėjęs, tarsi švytintis iš vidaus.

„Naujoji jo knyga – dėsningas kelių paskutiniųjų metų kūrybinis rezultatas. Pažįstamas savo žaidimais, skambesiu, įmantriai pinamo kalbos audinio ir poetinės pajautos raiška, autorius lieka ištikimas savitam braižui. Sykiu ir atviras meno, aplinkos aktualijoms bei pokyčiams“, – pastebi E. Vaitkevičiūtė pristatydama knygą.

Teisybė – tai kelių pastarųjų kūrybos metų derlius. Šnekučiuojantis su poetu, jis niekados neužmiršta tik jam vienam būdinga kalbėjimo maniera lyg tarp kito ko pridurti: ,,Man rašosi vis nauji eilėraščiai“. Tai primena 1990 m. išleistų Donaldo Kajoko „Komentarų“ eskizą: „Poezija toks daiktas: šį tą užrašai, šis tas pats užsirašo. Jei nėra to, kas pats užsirašo, – nėra ir poezijos“. Šie žodžiai ypač tinka ankstesniajam, „tikrajam“ V. Baltuškevičiui iki 1999 m. išleistų „Proregių“. Kai poetą dar buvo užbūręs regėjimų pasaulis, kai jis gebėjo natūraliai, viską mylėdamas susilieti su praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Kai buvo per daug nutolęs nuo kasdienybės, kad ją pastebėtų – kaip retas kuris poetas suvokdavo pasaulio trapumą ir žavesį. Pakildavo į aukštumas ir krisdavo į bedugnę, visur ieškodamas dieviškumo ir jo pasireiškimo žmoguje.

Naujajame eilėraščių rinkinyje nebe tiek daug to, „kas pats užsirašo“. Kur kas mažiau negu ankstesniuose poezijos rinkiniuose: „Vasaros zenitas“ (1979), „Bedugnėj didelėj“ (1984), „Prisipažinimai“ (1991) ir bene stipriausioje lyrikos knygoje “Erčios“ (1987). Panašu, kad vis rečiau poetą apima „beprotis įkvėpimas“, kai tikram eilėraščiui „tik reikia vyksnio – proregio šviesos“. Tačiau kūrybos instinktas išlieka.

Iš buvusio ir, žinoma, tebesančio, tebežėrinčio savo menu anų laikų V. Baltuškevičiaus poezijos rūmo – nepakartojamos poetinės architektūros pastato lietuvių poezijoje – naujame rinkinyje „Pakeliui“ lieka iš atskirų blokelių ir rąstgalių suręsti „eilėraščių vasarnamiai“. Tai ilgai ieškojusios ir daug ką atradusios, bet jau pavargusios dvasios poilsio zonos. Ir tai natūralu. Prisiminkime, ką ir kaip dabar rašo trisdešimt devintųjų metų (V. Baltuškevičiaus kartos) poetai. Gal tik Jonas Strielkūnas tebėra išsaugojęs eilėraščių nesudegintą širdį.

Pats V. Baltuškevičius viename eilėraštyje prisipažįsta:


už save savo meną kovoti
sunkiau sunkiau sunkiau
daraus panašus į tvinkstančią votį
už save savo meną kovoti
lygu ugnį iš dzeuso vogti
prisipažįstu – vogiau vogiau


„Eilėraščiai visados turi dideles baltas paraštes, dideles tylos paraštes, kur aistringa atmintis iš paskutiniųjų stengiasi atkurti siautulį, neturintį praeities. Jų pagrindinė savybė ne prisiminti, bet įkvėpti“, – esė „Poezijos fizika“ rašė prancūzų poetas Polis Eliuaras. Šis pastebėjimas tinka V. Baltuškevičiaus pastarojo laikotarpio eilėraščiams. Juose poetas stengiasi ne prisiminti, o įkvėptai, dažnai paradoksiškai komentuoti savo dvasinę būseną, gyvenimą, neatskirdamas jo nuo kūrybos:


neskiriu gyvenimo nuo kūrybos
šiandien nuo vakar toli nuo šalia
brėžiamos neperžengiamos ribos
neskiriu gyvenimo nuo kūrybos


Tačiau būtų neteisinga apie V. Baltuškevičių kalbėti būtuoju laiku – dauguma naujojo rinkinio „Pakeliui“ eilėraščių tebeliudija apie savitą autoriaus talentą, poetinės dvasios moderniškumą. Dažnas eilėraštis, prasiveržęs pro „kalbos grotas“, sukelia gilų įspūdį. Ir jo ilgai nepamiršti, nori skaityti iš naujo, pažvelgti gilumon. V. Baltuškevičius ir dabar tebėra „žodžio alchemikas“. Ilgai ieškantis tikro ir vienintelio žodžio, daug laiko skiriantis eilėraščio „sutvarkymui“. Rašantis, kai negali nerašyti.

Eilėraščių rinkinys „Pakeliui“ sudarytas iš trijų skyrių: „Autografai“, „Eilėraščiai garsaraščiui“ bei „Įvykiams ir žmonėms“. Pabaigoje pateikiamos „Rasos“ su paantrašte „kaltės ir atpildo poema“. Tai moderno poema apie 1970-1975 metus – pirmosios knygos „Saulės židinys“ (1975) rašymo ir išleidimo laiką. Kūrinys parašytas, bent jau baigtas praėjusių metų rugpjūtį – dar visai šviežias ir „neatsigulėjęs“, kad būtų ypač „skanus“. Pasak autoriaus, „čia satyra / balčių balčiausia“. Betgi ir ,,juodų juodžiausia“. Autorius atrodo lyg sielio medis, plaukiantis prisiminimų upe su jaunystės kaltėm ir grakščiu sakiniu – „iš prigimties tu tikras dainius“:


man gėda jei kas žavisi šablonais
ir menkaverčiais snobų skoniais.
kaltės ir atpildo poemą aš rašau
kaip nuosprendį niekinantiems
šventą mūsų kraujo duoną


„Įvykiams ir žmonėms“ – bene silpniausioji dalis, tarsi gražaus visos knygos poezijos lauko paribys. Paties poeto žodžiais tariant, tarsi „fleita be kiaurymių“. Užtat ir groti sunku. Gal tik Salomėjai Nėriai skirtas eilėraštis „pasigauna“ skaitytoją, išreikšdamas poetės ilgesį, neišsipildymus ir „nesatis“:


iš negandingųjų rytų
dumblingi garma debesys
kaip nesatys kaip nesatys


Skyrių „Eilėraščiai garsaraščiui“ bei „Autografai“ daugelis kūrinėlių rodo, kad poetas moka nenuobodžiai žaisti su žodžiu, vertina jo tikslumą bei poetinės laisvės ir tobulumo siekį. „Autografuose“ V. Baltuškevičius iš fragmentų, nuotrupų tarsi kuria savo autoportretą – dvasinį ir fizinį. Kartais poetui tiesiog rūpi netikėtai pabaigti eilėraštį, nustebinti arba kažką patvirtinti paskutiniąja eilute, o pačią esmę žaismingai atitraukti į šalį. Poetas eilėraštyje tarsi norėtų būti vėjavaikis. Ir vienplaukis – štai kur ta esmė:


įsako – pramogauki džiaukis
būk vėjavaikis būk vienplaukis
klounados abitai ir kaukės
mygia – pramogauki, džiaukis


Somersetas Moemas knygoje apie dailininką Polį Gogeną „Mėnulis ir skatikas“ rašo, kad „tik poetai ir šventieji gali laistyti šaligatvių asfaltą, tikėdami, kad jų triūsą atlygins sužydėjusios lelijos“. V. Baltuškevičius yra vienas iš nedaugelio tokių poetų.