Omerta

Apie autorių Mario Puzo

Mario Puzo garsusis bestseleris „Krikštatėvis“ nebuvo pirmasis autoriaus darbas. Prieš tai jis dar parašė kelis kritiškai vertinamus kūrinius - „Tamsos arena“ ir „Sėkmingas piligrimas“.

Nepaisant to, bestseleris paskatino skaitytojus pirkti tiek ką tik paminėtus, tiek ir kitus, jau po „Krikštatėvio“ pasirodžiusius kūrinius, pvz., „Sicilietis“, „Ketvirtasis Kenedis“, „Paskutinis Donas“. Paskutinis jo kūrinys, kurį Mario Puzo pradėjo rašyti likus trims metams iki jo mirties 1999-ųjų liepą, buvo “Omerta“.

Apie knygą „Omerta“

Žodis „Omerta“ reiškia Sicilijos garbės kodeksą (dažnai vadinamą tylos kodeksu), kuris draudžia kitus mafijos narius informuoti apie padarytus nusikaltimus bei su tuo susijusius asmenis. Žodis Sicilijoje gyvuoja ilgiau nei pati mafija.

„Omerta“ yra paremtas baime, tai - nepapaprasta lojalumo ir vieningumo forma, kuri pasiūloma mafijos autoritetui.

Romane nagrinajamos šio kodekso pažeidimo pasekmės, fiksuojami Eiprilių šeimos nusikaltimai. Ši šeima dirbo daug, norėdama legalizuoti verslus ir korupciją, tačiau FTB lipa jiems ant kulnų ir bando paviešinti visus praeityje padarytus nešvarius darbelius.

Apie siužetą

Donas Zenas Eiprilis yra žiauriai nužudomas Sicilijoje. Jo įvaikis Astoras Viola užima dono vietą Niujorke. Jis kontroliuoja verslo imperiją sąžiningai, tačiau negailestingai. Donas yra našlys ir savo vaikams linki pasirinkti garbingą profesiją ir eiti doros keliu, toliau nuo organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos.

Donas padaro dar vieną sprendimą - įsivaikina Astorą ir tikisi, kad vieną dieną jis apsaugos šeimos garbę, pakeisdamas jį. Jis visuomet baiminosi, kad praeities darbeliai neišvystų dienos šviesos.

Didžiąją laiko dalį Astoras lėtai, bet užtikrintai legalizavo verslo imperiją, parduodamas senus korupcinius verslus ir susikoncentruodamas ties teisiškai švariais bankininkystės ir makaronų importavimo verslais.

Prieš Eipriliui baigiant savo didį darbą, jis žiauriai nužudomas nežinomų asmenų. Portelos organizacija stengiasi įtiktinti dono vaikus, kad šie parduotų bankus. Nusikaltėliams jų reikia pinigams plauti, kuriuos gavo iš narkotikų verslo.

Astoras Viola yra kitas kriminalinių asmenų taikinys, tad jis nieko nelaukia - susisiekia su senais dono draugais iš Sicilijos ir apsvarsto įvairias puolimo galimybes. Jis yra pasiryžęs nusikasti iki tiesos ir surasti tikrąjį dono Zeno ir dono Eiprilio žudiką.

Mano nuomonė

Tai tikrai įdomus kūrinys, nors savo lygiu, žinoma, nepralenkia „Krikštatėvio“ ar „Siciliečio“. Tačiau romanas akivaizdžiai lenkia vidutinį skaitalą, kurį galima rasti knygynuose ir yra vertas perskaityti. Norint palaikyti tęstinumą čia paminima ir Korleonės šeima iš „Krikštatėvio“.

Minusas tame, kad šiame kūrinyje yra tiek daug donų, jog sunku nesusipainioti. Skaitant antrą sykį vistiek iškilo ta pati problema ir dažnai sumaišydavau šeimų bosus, t.y. donus.

Dono Eiprilio paveikslas piešiamas kaip rūstingo dono, tačiau tai nėra visiška tiesa. Taipogi Eiprilis yra labai emocionalus, jautrus, humaniškas. Knygos autorius rašo, kaip jis įsivaikina Astorą, o tai geriausiai parodo jautriąją dono pusę.

Labiausiai patiko tai, kaip Mario Puzo aprašo miestelius, įsikūrusius ant Sicilijos kalnų, ir tų miestelių žmones, gyvenimo būdą, tradicijas, tai, kaip jie prieverta įstumiami į nusikalstamą pasaulį. Įdomu, ar mafija Italijoje tikrai tokia įtakinga ir paplitusi, kaip Mario Puzo aprašo savo knygose?

Apibendrintai, tai tikrai labai įdomi ir meistriškai parašyta knyga. Mano įvertinimas yra 4 iš penkių balų.