Nykstantys pavidalai

Neseniai perskaičiau dar vieną nuostabią Jodi Picoult knygą „Nykstantys pavidalai“. Aš, kaip ir dauguma mano draugių (atkreipkite dėmesį į galūnę) užsikrėčiau prasmingais šios autorės veikalais. „Nykstantys pavidalai“ yra dar vienas kūrinys nagrinėjantis sudėtingas gyvenimiškas temas, šįsyk - alkoholizmą, pagrobimą, gyvenimą kalėjime, vaiko išnaudojimą.

Didžiausias rašytojos talentas yra sugebėjimas apimti daug sudėtingų temų, perteikti vertingų įžvalgų, tačiau tuo pačiu neužmiršti siužeto linijos, kuri dažniausiai prikausto skaitytojų dėmesį.

Kūrinys „Nykstantys pavidalai“ yra apie Deliją Hopkins, kuri gyvena su tėvu Endriu, dukra Sofi, pėdseke kale Greta bei sužadėtiniu Eriku, dirbančiu advokatu. Erikas neseniai buvo tikras alkoholikas, bet sugebėjo atsitiesi. Delija su šunimi Greta leidžia laiką ieškodami dingusių žmonių ir stengdamiesi juos vėl sutaikdinti. Ir štai vieną dieną ramybę sudrumščia policininkų reidas, kurio metu suimamas Delijos tėvas Endriu. Jis apkaltinamas, kad kadaise pagrobė dukrą iš Elizės, tikrosios Delijos mamos. Delija yra priverčiama permąstyti daugybę pamatinių dalykų savo gyvenime ir išsiaiškinti tiesą dėl pagrobimo. Endriu tenka sunkūs išbandymai kalėjime, o Erikas, kaip Endriu advokatas, privalo surasti būdą kaip laimėti teismo bylą, nesužlugždius jo santykių su dukra bei nepradėjus vėl girtuokliauti dėl per didelio streso.

Kaip ir kitose Jodi Picoult knygose, taip ir „Nykstančiuose pavidaluose“ parinkti puikūs ir įtikinami personažai. Skaitant šią knygą galima pajusti kaip veikėjai kvėpuoja, užuosti jų kvapą. Autorė puikiai iliustruoja santykių ir šeimos trapumą, kas būdinga kiekvienai šeimai. Asmeniškai mano mėgstamiausias personažas buvo Erikas. Jo nepaprasta kova su alkoholiu, kurią jis paveldėjo iš savo motinos, verta pagyrimų ir vietomis prikausto dėmesį labiau nei pagrindinė siužeto linija. Nemažai jaudulio perteikia ir Endriu naujas gyvenimas kalėjime, kur jis stengiasi tapti gaujos nariu.

Šįsyk knygos autorė nepagailėjo daugiau šalutinių personažų, kurie savo prisiminimais pagyvina ir išjudina kūrinio istoriją. Dialogai tarp personažų parašyti meistriškai, realiai, nors neretai ir slegiančiai, liūdnai. Jodi Picoult apšvietė veikėjus iš įvairių požiūrio kampų. Vienas geriausių pokalbių vyko teismo salėje tarp Erik<script type="text/javascript" src="http://www.rasyk.lt/inc/tiny_mce/themes/advanced/langs/lt.js"></script>o ir Delijos, kai Delija atskleidė Eriko polinkį į alkoholizmą. Kita puiki scena vyko, kai Eliza susitiko su Endriu po dvidešimt aštuonerių metų.

Nors veikėjai įtikinami, kai kurie jų kvailoki, net nereikalingi, pvz. Fizas, kuris pasirodė per daug dramatiškas ir visiškai nesusijęs su pagrindine siužeto linija. Kai kurie jo pasakyti žodžiai yra tiesiog juokingi, pvz. „Nemanau, kad kas nors yra miręs dėl meilės atsako, bet manau, kad būsiu pirmasis.“ Veiksmas galėjo rutuliuotis sklandžiai, jeigu daugiau dėmesio būtų buvę skiriama pagrindinei siužeto linijai.

Nepaisant kai kurių nesklandumų, manau, kad kūrinys „Nykstantys pavidalai“ yra puikus „skaitalas“, daugiausia dėl to, kad lengva susitapatinti su personažais, atpažinti juose save. Knygą vertinu keturiais iš penkių balų ir rekomenduoju daugumai žmonių.