Nusidėjėlė

Kiekvienas skaitytojas turi savus reikalavimus knygai. Vienus suvilioja knygos viršelis, kitus – aprašas knygos gale, dar kitus – greitai perskaityta pabaiga arba pradžia. Todėl reikia pripažinti, kad, prieš leidžiant knygą, rašytojui svarbu yra apgalvoti knygos viršelį, kuris „trauktų“ skaitytoją ir tinkamai, su paslaptimi pavaizduotų pačią istoriją, pateiktą viduje.

Prieš akis – bestselerio „Chirurgas“ kinų-amerikiečių autorės Tess Gerritsen (1953 m.) knyga „Nusidėjėlė“ ir jos viršelyje subtiliai pavaizduotas nuogas moters kūnas juodame fone. Tai skaitytojui sąmoningai užmena mįslę, apie ką bus pasakojimas, o ir skaitant pravartu nepasiduoti pasakojimo tėkmei, bet ieškoti knygos viršelio ir pavadinimo sąsajos.
Lietuvos knygų skaitytojų lentynas neseniai papildė dar vienas bestselerio „Chirurgas“ jau trečiasis tęsinys – Tess Gerritsen „Nusidėjėlė“ (išleista 2003 JAV „The Sinner“). Tai detektyvinis romanas, kuriame tyrinėjami keli nužudymai. Istoriją papildo ir pagrindinių herojų gyvenimų pasakojimai, kurie sklandžiai pinasi sukurtame detektyviniame voratinklyje.

Šio detektyvinio romano „Nusidėjėlė“ autorė – 58 metų kinė-amerikietė. Rašytoja pasirinko neįprastą kelią link rašytojo karjeros. Baigusi Stanfordo universitetą, Tess pasirinko medicinos mokyklą Kalifornijos universitete, San Franciske, kur gavo medicinos daktaro laipsnį. Motinystės atostogų laikotarpiu pradėjo rašyti grožinę literatūrą ir savo kūryboje sėkmingai pritaikė asmeninę gydytojos darbo patirtį ligoninės priimamajame. Tess Gerritsen knygos verčiamos į 37 kalbas ir daugiau nei 20 milijonų kopijų parduota visame pasaulyje. Jos knygos penkiskart tapo bestseleriais Jungtinėse Amerikos Valstijose ir užsienyje.

Grįžtant prie pačios knygos recenzavimo, tai jos viršelio antrojoje pusėje išspausdinta garsaus dienraščio „Chicago Tribune“ mintis: „[Gerritsen] vaizduotė jai leidžia sukurti tokias tamsias ir bauginančias žmogaus elgesio gelmes, jog Edgaras Allanas Poe atrodo labai atsargus“ nuteikia besidomintį šia knyga, kad tai gali būti rimtas detektyvinis romanas. Juk T. Gerritsen palyginimas su šio žanro meistru E.A. Poe, mistiškų ir kraupių istorijų kūrėju, negali būti be priežasties. Pateikta garsaus dienraščio mintis turėtų motyvuoti skaitytoją rimtam skaitymo malonumui ir paruošti keliauti į painią siužeto fabulą.

Detektyvinio romano fabula ypatingai intriguojanti. Pagrindinės veikėjos Džeinė Ricoli ir Mora Ailz - dvi moterys, gyvenančios visiškai atskirus gyvenimus, asmeninius rūpesčius paliekančios tik tarp keturių namų sienų. Tačiau jas visuomet suvienija bendras darbas – tirti žmogžudystes, šiuo atveju – dviejų nužudytų vienuolių nužudymus. Smulkiai nupasakojami nužudytųjų kūnai ir vietos, kuriose jie rasti. Kyla įvairiausių abejonių, kas galėjo taip pasielgti, dėl kokių priežasčių ir kodėl pasirinktos būtent šios moterys.

Visuomenėje yra nusistovėjęs stereotipas, kad vienuolynas turėtų būti saugiausia vieta Dievui pasišventusiems žmonėms, bet čia autorė šį stereotipą sugriauna taip sukeldama didelę nuostabą. Prasideda įnirtingi žudiko ieškojimai ir pasireiškia veikėjų pyktis dėl tokio žudiko aukų pasirinkimo. Tyrimų eigoje atskleidžiamos vienuolių paslaptys ir pradedamas įtarinėti net kunigas. Mąstomos įvairios versijos, kol galiausiai pradėta eiti link tikrojo žudiko paieškos. Tačiau jei tai būtų vien tik detektyvas, vien tik nusikaltimo aiškinimasis, tai būtų per daug sausa skaitytojui. Čia pagrindinės veikėjos veikia ne tik savo darbo vietoje, bet ir asmeniniame gyvenime – subtiliai aprašomi veikėjų pasidavimas aistrai ir to pasekmės, mėginimas išvengti atsakomybės, apsisprendimai dėl savo būsimo gyvenimo, kokius asmenis pasirinkti ir įleisti juos į savo asmeninį pasaulį, kad būtų šalia likusį laiką, apmąstymai, ar vienišas gyvenimas nebūtų geriau. Tarp visų šių aprašymų įsiterpia netgi susižavėjimas kunigu ir juntamas atgalinis ryšys. Lėtai ir tuo pačiu dinamiškai rutuliojasi veiksmas ir pačioje pabaigoje ryškiai aiškėja tiek žudikas, tiek jo sekantys kėslai. Pilnas veiksmo siužetas keliauja į pabaigą ir viskas užbaigiama harmonijoje  – vienos veikėjos laime, kurios ji taip siekė. Rodos, lyg ir detektyvinis romanas, bet neužsibaigia vien detektyvu, žudiko išaiškinimu. Herojės stato savo gyvenimą, trokšta ramybės, nors visuomet dirba ten, kur vyrauja disharmonija. Viena iš jų dirba net skrosdama numirėlių kūnus, kur bando išsiaiškinti jų mirties priežastis. Kraupūs vaizdai, nuo kurių dauguma net nusisuka. O ši veikėja drąsiai žvelgia į tai ir net kelis kartus buvo paminėta, kad su negyvais žmonėmis yra lengviau – jie neskaudina.

Kiekvienas autorius turi savitą rašymo stilių – čia puikiai atskleista moteriška pasaulėjauta. Daugiausia aptariamoje knygoje veikia moterys. Paliečiamos svarbiausios moterų socialinės problemos – vyrų išdavystės, kuriami asmeniniai vaidmenys visuomenėje ir bandymai pasislėpti po stiprybės kauke. Veikėjos šioje knygoje stiprios, besistengiančios būti autoritetu kitiems, slepiančios savo silpnumą ir jį parodančios tik būdamos vienos su savimi. Rašytoja įtaigiai rutulioja detektyvo vingius ir nuosekliai veda herojus savęs pažinimo link.

Pati romano kalba gyva ir emocinga. Tik atvertus knygą, pasitinkantis prologas užmena mįslę viso kūrinio skaitymui, tiesiog tvyro tikro detektyvinio romano nuotaika, tačiau vėliau įsipina romantinės nuotaikos, meilės scenos, kurios suteikia visišką kontrastą žudynių nuotaikoms. Kūrinyje nemažai dialogų: tiek trumpų, tiek ilgų (kai narpliojami bylos įkalčiai arba atliekama medicininė ekspertizė aptarinėjant ant stalo gulintį kūną). Tačiau nepaisant to, kokio ilgio dialogai, jie prikausto dėmesį ir tarsi dar labiau įtraukia į painų įvykių labirintą bei palengvina patį skaitymą. Šį įdomų ir intriguojantį romaną lietuviškai prakalbino vertėja Paulina Kruglinskienė. Ją reikia pagirti už sklandų teksto skambesį, tiesioginės kalbos gyvumą, natūralumą ir vaizdingus aprašymus.

Vertėjo darbas sunkus. Jis privalo ne tik taisyklingai išversti kūrinį, bet ir išlaikyti jo meninę vertę, meninių kalbos priemonių kuriamą kalbą. Pasitaiko, kad vertimas dažniausiai skiriasi nuo originalo – jis gali netgi suteršti autoriaus darbą savo verstine kalba. Vertėjas čia tampa kaip ir savotiškas kūrėjas, kuriantis verstinės knygos tekstą ir dėliojantys jį iš išverstų žodžių. Visų pirma, tekstas paprasčiausiai išverčiamas ir tada tvarkomas taip, kad skaitytojui būtų malonu jį skaityti. Tess Gerritsen „Nusidėjėlę“ skaityti malonu, akys neužkliūna už netinkamai išverstų žodžių ar painių minčių.

Čia vertėja tiksliai išvertė medicininius terminus, kadangi vertime pateikia ir išnašas. Vartojamas terminas yra paaiškinamas, kai kur parašomas netgi anglišką terminas ir jo vertimas. Kritikų nuomone, išnašų pateikimas lietuviškuose vertimuose yra problematiškas, ir, galbūt, jų reikėtų atsisakyti visai – juk gyvename tuo laiku, kai internete pilna informacijos, gali lengvai atrasti kiekvieno termino reikšmę, bet su šiuo kritikų teiginiu drįstume nesutikti. Tokios išnašos yra reikalingos, kadangi medicinos terminai paprastam skaitytojui nežinomi, o taip netgi yra galimybė praplėsti savo žinių ratą šia tema ir kažkiek lavinti save. Taip pat, ne visi skaitytojai gali ir moka naudotis internetu, kad ir kokiame informaciniame pasaulyje gyventų. O verstiniame kūrinyje pateiktos išnašos yra labai patogu ir padeda skaitytojui, jeigu terminai sudėtingi –  juk jų nepaaiškinus ir nežinant jų reikšmės gali prarasti dalį suvokimo apie patį tekstą, veiksmą jame. Žinoma, viskas turi savo ribas ir išnašų perdėtas gausumas nėra gerai, tačiau visgi jos reikalingos aiškinant sudėtingus terminus, o ne akivaizdžius dalykus, kurie lengvai suvokiami.

Čia išnašose paaiškinami ir tarptautiniai medicininiai terminai – paaiškinamas endometriumas (gimdos gleivinė, 62 psl.). Dar kaip pavyzdį galima pateikti ir anglišką terminą, kuris išnašose taip pat paaiškintas – cardiopulmonary resuscitation (angl.) - širdies ir plaučių reanimacija (42 psl). Paaiškinami ir terminų sutrumpinimai – PVCs (Premature ventricular contractions) – priešlaikiniai širdies susitraukimai (ekstrasistolės) (218 psl.). Akivaizdžiai matomas šių terminų išvertimas ir paaiškinimas išnašose. „Nusidėjėlės“ pasakojimas nėra perkrautas išnašomis; čia paaiškinti sudėtingiausi terminai, o pavyzdžiui, tokie kaip Hanseno liga (181 psl.) nepaaiškinami, nes daugeliui jie suvokiami ar bent jau lengviau yra atrasti informaciją, jei vis dėlto terminas neaiškus.

Tess Gerritsen „Nusidėjėlės“ lietuviškoji leidykla „Jotema“ įsikūrė 2000 m. ir netrukus tapo viena populiariausių Lietuvoje grožinės literatūros leidyklų. Didžiąją dalį knygų sudaro verstinė grožinė literatūra: leidykla pristato geriausius šiuolaikinius JAV ir Didžiosios Britanijos autorių kūrinius, taip pat pateikia šių dienų rusų rašytojų romanų bei klasikos. Teigiama, kad „Jotemoje“ dirba aukštos kvalifikacijos vertėjai ir redaktoriai, maketuotojai, dailininkai ir dizaineriai, autoritetingi, mokslinius laipsnius turintys įvairių sričių konsultantai. Tačiau kritikų tarpe ši leidykla garsėja kaip „šlamšto“ platintoja: „Išverstą knygą visuomet gaubia tam tikro žavaus stebuklingumo atšvaitas: ji virsta kitakalbe, persikelia į svetimą kultūrą. Tačiau burtų menas, kaip ir visa kita, turi turėti saiką. Persistengus kūrinys ne tik išverčiamas, bet ir stebuklingai pakeičiami kai kurie turinio dalykai. Tokiais ypatingų galių magais gali didžiuotis „Jotemos“ leidykla..“ – teigia Dalia Dilytė straipsnyje „Jotemos magai“ (publikuota „Literatūra ir menas“ 2008-02-09). Ši priežastis iš dalies motyvavo recenzuoti Tess Gerritsen knygą, išleistą šios leidyklos, nes šį detektyvinį romaną nenorėtume priskirti prie „šlamšto“. Aišku, „Nusidėjėlė“ nėra toks stiprus romanas, kad pralenktų didžiuosius klasikus ir jų kūrinius, kurie keliauja per ištisas kartas, tačiau skaityti šią knygą savo malonumui rekomenduotume ir ji turėtų paliktų jums įspūdį. Tiek verstinė kalba, tiek meninės priemonės, dialogai ir pasakojimai, veikėjų charakterių atskleidimai yra nuoseklūs, dominantys ir pats veiksmas yra itin dinamiškas. 

Visgi nepaisant to, kad knygos leidykla „Jotema“ garsėjanti populiariosios literatūros leidimais ir tuo, kad šiam darbui parenkami ne patys geriausi vertėjai, redaktoriai, galima teigti, jog nereikia spręsti apie turinį iš jos viršelio. Kitaip tariant, net ir  blogai pagarsėjusi leidykla gali išleisti tikrai gerų knygų.

Tess Gerritsen „Nusidėjėlę“ visų pirma siūlome skaityti moterims, kad kai kurių veikėjų charakteriuose atrastų ir dalelę savęs. Siūloma skaityti ir vyrams, kad labiau pažintų moters pasaulį. Ir, žinoma, detektyvų mėgėjams ši knyga paliktų stiprų įspūdį savo painia bei dinamiška istorija. Tai viena iš tų knygų, kurias skaitant trokšti, kad ji niekada nesibaigtų, o baigus skaityti dar ilgai apie ją mąstai.