Nuotaka ne savo noru

Daugumai mūsų Jungtinių Valstijų užuomazgos XVII a. viduryje sukelia romantiškus jausmus: žavūs rastiniai nameliai, trikampės skrybėlės bei patriotinis idealizmas. Tačiau realybė, kurioje gyveno ankstyvieji kolonistai nepanaši į jokią romantiką. Naujakuriai susidurdavo su nepalankia padėtimi visur — naujos ligos, vaistų trūkumas, priešiški ryšiai su vietiniais, badas, izoliacija.

Deni Gist (Deeanne Gist) debiutiniame romane „Nuotaka ne savo noru“, skaitytojai nukeliami į 1643-uosius ir supažindinami su neeiline Konstancijos Morou (Constance Morrow) asmenybe, kuri pagrobiama Anglijos pilietinio karo metu. Ji prievarta išvežama į Šiaurės Ameriką ir tampa „tabako nuotaka“ - moterimi, kuri parduodama vyrui kolonistui mainais už 150 svarų tabako.

Tokia praktika atsirado kaip sprendimas negausios populiacijos problemai išspręsti. Šiaurės Amerikoje labai trūko žmonių, kurie galėtų čia įsikurti. Vyrų ir moterų santykis buvo dvidešimt prie vieno, tad moterų tikrai trūko, nors dauguma jų atsisakydavo tokios kelionės, trukdavusios tris mėnesius. Daugybė žmonių mirdavo laive nuo skorbuto bei šviežio maisto stygiaus.

Jau atvykę, dauguma kolonistų neturėjo arklių, karvių ar kitų gyvulių, praversiančių ūkyje. Be to, dauguma gyvenviečių buvo įkurtos prie vandens, tam, kad būtų galima darbuotis laivininkystėje, tačiau ilgainiui tai baigdavosi tokiomis ligomis kaip maliarija, išsekinusį daugumą kolonistų. Kitos ligos buvo „prisijaukintos“ per neišmanymą, pvz. cholera ar dizenterija. Nusinuodijimas maistu taipogi buvo dažna mirties priežastimi, nes kolonistai dar nebuvo susidūrę su kai kuriuo maistu.

Konstantijai kelionė buvo siaubinga, ji nepratusi būti surakinta su kitomis moterimis, deportuotomis už sunkius nusikaltimus. Po to kai atvyko į Virdžiniją, ji buvo atskirta nuo kitų moterų dėl savo aukšto socialinio statuso, daugiausia dėl to, kapitonas tikėjosi gausesio tabako kiekio už šią merginą. Galiausiai Konstanciją aukciono būdu laimėjo vienas vyriškis, sumokėjęs 200 svarų tabako.

Jos naujasis šeimininkas, Dru O'Konoras (Drew O'Connor) neieškojo nuotakos, su kuria galėtų susituokti, kadangi visai neseniai neteko savo mylimosios ir jam vis dar skaudėjo širdį. Jis pirko merginą, galinčią prižiūrėti jo namų ūkį. Iš pradžių tarp Konstancijos ir Dru tvyro įtampa, nes Konstancija atsisako atlikti tarnaitės vaidmenį ir nesiskaito su Dru kaip su šeimininku. Konstancija, buvusi privilegijuota ledi, nelabai žino, kaip rūpintis namų ūkiu. Dru, atsakydamas jai, atsisako parduoti dalį savo sunkiai uždirbtos nuosavybės.

Tačiau vietiniai įstatymai tvirtina, kad Dru privalo vesti Konstanciją, tam, kad išsaugotų taiką kaiminystėje, kur kiekviena moteris turi būti ištekėjusi dėl minėto didžiulio atotrūkio tarp vyrų gyventojų ir moterų. Konstancija, ledi iš prigimties, išsimokslinusi, daugiausia dėmesio skiria matematinėms problemoms spręsti. Dru, būdamas kolonistu visą savo gyvenimą, prisiima atsakomybę už šeimą ir sielvartą dėl susiklosčiusios situacijos užgniaužia savyje.

Kai Dru ir Konstancija susituokia, romanas iš istorinio tampa labiau romantiniu, o pagrindinis dėmesys skiriamas ne poros santykiui su naujai gimstančia šalimi, o tarpusavio santykiams tarp Dru ir Konstancijos. Pastaroji vis dar mažai rūpinasi namų ūkiu, nors kartais ir paruošia valgyti, sutvarko kambarius. Didžiąją laiko dalį Konstanciją rezgia planą kaip „palaužti“ Dru emocijas, o pastarasis stengiasi neparodyti savo aistros naująjai žmonai.

Kūrinys „Nuotaka ne savo noru“ tai įkvepiantis romanas. Autorė pasistengė subtiliai perteikti tikėjimą savo knygoje. Kai kurios knygos vietos neatrodo įtikimos, tarkim, kad ir pačios Konstancijos užsispyrimas. Jos elgesys gal ir tiktų romanui, kuriame aprašomi XIX ar XX a. įvykiai, bet tikrai ne XVII a. Aplinka ir peripetijos pateikiamos moderniai, nors veiksmas vyksta bent keletu šimtmečių seniau.

Autorė paviršutiniškai perteikia ir tam tikrus istorinius epizodus, kas yra kūrinio privalumas. Minusas tas, kad paprastų gyventojų sunkūs išgyvenimai aprašomi pernelyg paviršutiniškai. Knygos pabaigoje skaitytojams pateikiama savotiška staigmena, kai autorė aprašo 1644-ųjų skerdynes, labiau žinomas Anglo-Powhatan karo vardu. Autorė tinkamai perteikė žmonių bejėgiškumą ir beviltiškumą, kovojant su ligomis bei maisto trūkumu.

Apibendrinant galima pasakyti, kad „Nuotaka ne savo noru“ yra romantinis pasakojimas su istoriniu fonu. Personažų charizmatiškumas yra tas dalykas, kuris prikausto skaitytojų dėmesį. Pati Konstancija yra neįtikėtinai natūrali ir protinga. Mes, skaitytojai, norime, kad ji prisitaikytų naujoje aplinkoje, nes jei ji tą gali, tuomet tą patį padaryti galime kiekvienas.