
Skaičiusiems P. Süskindą ši istorija pasirodys jau girdėta. Tik tiek, kad uoslę keičia klausa. Viename Kėnigsbergo viešnamyje gimsta luošas, apsigimęs, kurčias berniukas. Tačiau tas luošumas jam kompensuojamas – jis gali girdėti kitų žmonių mintis ir jiems įteigti savąsias. Tada berniukas šuoliuoja per istoriją, apsilanko ir Vatikane, ir vienuolyne, pasėdi beprotnamy...
Taip, XIX amžiaus pirmos pusės panorama susidėlioja, tačiau kas iš to. Visas romanas panašus į stropų gero mokinuko konspektą. Tokio mokinuko, kuris norėjo pabrėžti to meto bjaurastį ir negeroves.
Nors anotacijoje ir rašoma, kad „romanas sukrėtė Europos literatūrinį pasaulį“, tuo tikėti neverta. Jis aktualus tik postmodernistinių nesąmonių mėgėjams. Ir žmonėms, kurie mėgsta skaityti įvairių autorių romanus, užtemptus ant vieno kurpalio.
Nebent kam įdomu, kaip atkurta to meto Kėnigsbergo atmosfera...