
Jeigu reikėtų apibūdinti svarbiausią knygos „Nuo Roko iki Abelio“ temą, tektų sakyti – vidinės laisvės siekis, kova su Žvėrimi, kuris tūno kiekviename mūsų. Žvėries įvaizdis – senas kaip pasaulis, tačiau pateiktas remiantis autentiškais išgyvenimais įgyja naujų spalvų.
Sunku net įvardyti, kur slypi knygos patrauklumas. Nuosaikus, logiškas jos nagrinėjimas nepadėtų, tik sugadintų bendrą įspūdį. Tiesiog praryji ją kaip sulčių stiklinę prie baro ir išeini šiek tiek pakylėtas. Net nesupranti kodėl.
Beje, kodėl „Nuo Roko iki Abelio“? Pagal pavadinimą atrodytų, kad autoriai trokšta būti ir šv. Roku, ir Abeliu, taip pat roko dainininkais. Ar tai įmanoma? Vienu metu gelbėti žmones nuo maro kaip šv. Rokas, kurti roko muziką, būti uola (rock) ir drauge suvokti save kaip auką? Kodėl būtent šių temų sugretinimas?
Tiesiogine prasme šių temų kūrinyje nerasime, tačiau apibendrinta, simboline prasme tekste jos egzistuoja. Jeigu alkoholizmą, priklausomybę aistroms suvoksime kaip marą, džiaugsmo troškulį – kaip muziką, o polinkį į kritiką ir maištą – kaip savinaiką.
Atrodo, kad į pasaulį žvelgiama vaiko akimis, kuriose žybsi troškimas: „AŠ esu VISI, žiūrėkite čia – Aš esu Abelis, Aš esu bardas, Aš esu Rokas“. Ir tai ne tik vaikiškas kaprizas. Tai visa fronto linija, pasaulėjautos erdvė, riba, už kurios įsižiebia kita karalystė – ištirpęs laikas.
Romano autoriai Edmundas Janušaitis bei Mantas Lideikis ir bando peržengti šią fronto liniją, toks jų troškimas. Jie patys parašo sau receptą – nurodymus, ką daryti, kad gimtų gera knyga: „Privalau išmokti ištirpti laike...“ Graži sentencija, bet kaip tai padaryti, kada? Ir kaip autoriai supranta, ką reiškia „ištirpti laike“? Teiginys apie ištirpusį laiką būtų Budos ir Kristaus sąmonės pasireiškimas, tačiau tariamoji nuosaka dar nėra tas pat, kas gyventi džiaugsme.
R. Descartesas, paskelbęs savo „mąstau, vadinasi, esu“, nebuvo visiškai teisus. Jeigu ištirpdai laiką, savaime pasineri į džiaugsmo ir entuziazmo vaivorykštę, tuomet mąstymas tampa antriniu būties elementu, ir žmogus staiga suvokia, kad visos auksinės mintys virto plastmasinėmis blizgančiomis sagutėmis. Turėdami galvoje Edmundo ir Manto knygą, susiduriame su reiškiniu, kurį būtų galima pavadinti Edmundo paradoksu.
Kalbant faktų ir logikos kalba, „Nuo Roko iki Abelio“ yra sentencijų rinkinys, ištisas citatų festivalis, knygoje beveik nėra realių gyvenimo vaizdų, išskyrus tą vietą, kur kaimynas plaktuku daužo televizorių, nors iš tiesų tai ne sentencijų ir ne įvykių, o nesunaikinamo entuziazmo fiesta. Kodėl aš tai vadinu paradoksu? Todėl, kad Edmundo herojus, atkakliai ir džiaugsmingai stengdamasis „nepaimti į burną nė lašo“, kovodamas su Žvėrimi, savo tikslo trokšta siekti pasinerdamas į amžinąjį Dabar, tačiau tai ir lieka troškimo entuziazmas. Per visą knygą jis nenusilpsta, optimizmas išlieka, nors remiasi vien tiktai citatomis – paties šventiško buvimo iš tikrųjų nėra, bet akivaizdu, kad įmanomas ir Edmundo atvejis, kuris nė kiek ne blogesnis už kurį nors kitą – troškimo entuziazmas. Kelio pradžia.
Šitoks rašymas dvasinio tobulėjimo prasme, be abejonės, yra judėjimas į priekį. Taip kalbėdamas, dainuodamas autorius iš tikrųjų kuria savo kelią – pats sau barsto žiedlapius, daro tai viešai ir jau vien todėl turėtų būti vertas pripažinimo.
Literatūroje entuziazmo, aistros nesuvaidinsi – jeigu dvasioje jų nėra, nebus ir tekstuose. Žinoma, pirmiausia derėtų kalbėti apie gebėjimą juos perteikti, o šiuo atveju tai svarbiau nei pats entuziazmas.
Taigi pabandykime pagalvoti apie tai, iš kur kyla Edmundo aistra, kuri egzistuoja ne pati sau, bet pavergia ir skaitytoją. Pastarasis netgi užmiršta, apie ką tekstas – jis tik geria entuziazmą, net jeigu ir mano, kad visos autoriaus mintys yra senos kaip pasaulis.
Edmundo gaivališkumo priežasčių netektų toli ieškoti – jis visuomet toks buvo, net ir tada, kai neišleisdavo iš rankų taurelės. Įdomiausia ir yra tai, kad ši optimizmo gaiva, nesibaigiantis džiūgavimas prasiskverbia į jo kuriamus tekstus; Edmundas tarsi karštų emocijų Žaliakalnio geizeris – pradedu tikėti, kad ši jėga jo prozos tekstuose išliks bet kuriuo atveju, nesvarbu apie ką jis rašytų, net jeigu ir apie nieką. O jeigu kada nors jo žvilgsnis atsiplėš nuo savęs ir pastebės aplinkinį pasaulį, nuo protingų minčių atsigręš į judesį, veiksmą, į kaimyną už tvoros, galime sulaukti įdomių kūrinių.
Kalbu apie žmogaus galimybes.
Kol kas tiek apie Edmundą.
O ką būtų galima pasakyti apie antrąjį knygos sluoksnį – M. Lideikio simbolinius tekstus? Manto indėlis atitinka knygos dvasią, bendras romano tekstas liuoksi nelyginant kardiograma – aukštyn žemyn, dingojasi, kad knyga rašyta vieno autoriaus, retai kada sutiksi tokį vykusį derinį, nors Manto tekstų stilistika kitokia – sakiniai ramūs, tvarkingi.
Kita vertus, M. Lideikio sukurtas sluoksnis – perdėm simbolinis, o ir simboliai bei situacijos nėra nauji – dykumos, krištoliniai miestai ir panašūs dalykai daugelio pasaulio kūrėjų jau nesyk naudoti, tai ganėtinai sunkus ir pavojingas išbandymas jaunam autoriui. Kai perskaitai knygą, jautiesi taip, tarsi žvelgtum į lubas prie staliuko alaus bare ir girdėtum mažiausiai penkis pašnekovus – klausaisi, ir galva svaigsta, ir atsakinėti nereikia, ir namo dar netraukia. Atrodo, kad nereikia. Juk daugelis ir siekia būtent tokios jausenos.
Belieka pagalvoti – kas skaitys šią knygą? Kam prireiks gurkšnio entuziazmo, tas ir skaitys. Neskaitytų, jeigu nebūtų autentiškos E. Janušaičio patirties brendant iš gilios nuopuolio duobės. Paperka Edmundo nuoširdumas ir atvirumas.
Nors ką gali žinoti. Taip pat sėkmingai jis galėtų pasakoti ir kitokią istoriją.