No ir aš

Ši knyga mane sudomino nuo pat tos akimirkos, kai pirmąkart apie ją išgirdau, tad nekantravau ją perskaityti. Žinojau esmines jos detales, taip pat žinojau, kad knygoje veiksmas vyksta Paryžiuje, jog ji išversta iš prancūzų kalbos. Tačiau tai ir buvo visa mano turima informacija, tad nebuvau tikra, ko tikėtis.

Lu yra keistas personažas: nepaprastai protinga, tačiau iki skausmo drovi, vieniša ir nepasitikinti savimi. Perkelta į dviem metais aukštesnę klasę, atitolusi tiek nuo savo bendraamžių, tiek nuo vyresnių mergaičių savo klasėje, ji neturi tikrų draugių. Po jaunesnės sesutės mirties jos mama išgyvena sunkią depresiją, tad namuose vengiama emocijų. Ši maža vieniša mergaitė, kuri, nepaisant nuostabaus savo proto, yra nepaprastai pažeidžiama ir nesubrendusi, iš karto užkariavo mano širdį. Jos apsilankymai traukinių stotyje norint pamatyti „emocijas“ buvo tokie jausmingi, kad man iš tikrųjų skaudėjo.

No personažas taip pat iš karto užkabino mane. Užsispyrusi, linkusi kivirčytis, tačiau pažeidžiama, kone tragiška. Pasaulyje yra ir daugiau tokių No, kurios ištraukė nelaimingą kortą ir rodos tik keliauja nuo vienos krizės prie kitos. Dažniausiai pasidaro lengviau pagalvojus, jog tai jų pačių kaltė, juk jei norėtų, jie galėtų pasikeisti; arba galima visai apie tokius žmones negalvoti. Vis dėlto No priminė man, kokia laiminga esu ir, kad jei aplinkybės būtų susiklostę kitaip, aš pati galėjau būti No. Iš pradžių gali pasirodyti, kad No naudojasi Lu ir man tai kėlė nerimą. Tačiau istorija rutuliojasi taip, kad jų draugystė tvirtėja ir tampa aišku, jog Lu ir No abi yra reikalingos viena kitai.

Knygoje yra itin mažai dialogų. Istorija pasakojama iš Lu pusės, ji paprasta ir tuo pačiu žiauriai atvira. Delfina De Vigan piešia gyvą, realistišką paveikslą apie tai, ką reiškia būti benamiu. Laukimas, stovėjimas eilėje, betiksliškumas ir nuobodulys, o prie viso to dar ir raiškus nematomumo bei atskirtumo nuo visuomenės vaizdas. Tai nėra klišinė pasaka, kur benamis žmogus būna išgelbėtas ir galiausiai visi gyvena ilgai ir laimingai. Tiesą pasakius, tik Lu šeimai priėmus No gyventi į savo namus prasideda tikrosios No problemos. Čia aš vėl puikiai įsivaizdavau, koks jausmas būti No bei kaip iš tikrųjų jai yra sunku. Lu daug filosofuoja, šios ištraukos yra jausmingos ir tikrai skatina susimąstyti. Nepaisant vertimo, knygoje jaučiama prancūziška jos dvasia, o ir Paryžiaus gatvės itin tikroviškos. Didžiąja dalimi vertimas yra nepriekaištingas ir dėl jo nebuvo prarastos jokios emocijos. Pasitaikė keli keisti ir netikėti sakiniai, tačiau visoje knygoje jų buvo vos vienas kitas ir jie iš esmės netrukdė pasakojimo tėkmei.

Vis dėlto vieno dalyko šioje knygoje taip ir nesupratau iki galo: man pasirodė keista Lu ir Luko draugystė. Lukui yra 17 metų, priešingai nei Lu, mokykloje jis buvo perkeltas į dvejais metais žemesnę klasę. Galėjau suprasti Lu susižavėjimą juo, tačiau iš jo pusės žiūrint situacija yra nelabai įtikinama. Nors man ir buvo jo gaila, tačiau nesu tikra, jog tokioje padėtyje esantis berniukas apskritai lankytų mokyklą, ką jau kalbėti apie draugystę su tokia trylikamete kaip Lu. Nepasakyčiau, kad tai sumažino skaitymo malonumą, bet buvo jaučiamas stiprus kontrastas palyginus su likusių knygos dalių tikroviškumu. O gal aš tiesiog per daug ciniška.

„No ir aš“ yra viena tų knygų, kuri tiesiog įsikasa tau po oda ir tikrai priverčia tave susimąstyti. Joje gausu sudėtingų personažų bei situacijų, tačiau tiek rašymo stilius, tiek knygos perduodama mintis yra paprasti. Istorija yra jaudinanti, už širdies griebianti, viltinga ir karčiai saldi. Tai tokia knyga, kuri pasiliks su manimi dar ilgai. Įsitraukiau į šį romaną ir nenorėjau atidėti jo į šalį, kadangi prisirišau tiek prie Lu, tiek ir prie No bei norėjau sužinoti, kaip joms toliau eisis. Su džiaugsmu rekomenduoju šią knygą.