Niujorko trilogija

“Viskas dabar atsitiktinumo, skaičių ir tikimybių košmaro valioje. Nėra jokio atspirties taško, jokio pėdsako, jokių atliktinų veiksmų.“

Paul Auster (g. 1947 m.) – vienas žymiausių šiuolaikinių JAV rašytojų. Vertėjas, režisierius, scenaristas, kūręs garsiųjų Wayno Wango filmų „Dūmas“ ir „Liūdesys veide“ scenarijus, pasaulinį pripažinimą pelnė savo eksperimentinėmis detektyvinėmis istorijomis, išleistomis bendru „Niujorko trilogijos“ pavadinimu.

Šiuos „detektyvus“ vienija pamatinės temos – vienišų antiherojų gyvenimo fragmentai, savo identiteto paieškos, anoniminis gyvenimas didmiestyje, socialinių tarpusavio ryšių praradimas.

„Niujorko trilogiją“ sudaro trys romanai, iš pirmo žvilgsnio atrodantys kaip įprastos kriminalinės istorijos. „Stiklo mieste“ pasakojama apie herojų, atsitiktinai įsipainiojusį į paslaptingą detektyvą; pradėdamas istoriją, veikėjas nejučia pakeičia ne tik savo pavardę, gyvenimo būdą, bet ir identitetą. „Šmėklose“ seklys, vardu Mėlynasis, savo kliento Baltojo užsakymu stebi žmogų, pavadintą Juoduoju. „Užrakintas kambarys“ – paslaptingas pasakojimas apie žmogų, kuriantį dingusio savo vaikystės draugo, rašytojo, biografiją, ir palaipsniui perimantį pastarojo gyvenimą.

Kiekvienas iš trijų romanų pradžioje atrodo kaip klasikinė kriminalinė istorija; tačiau herojaus stebėjimai ir tyrimai nesibaigia įprasta detektyvo atomazga ar sėkmingai įvykdytu užsakymu. Tamsūs daugiaaukščiai, rankraščiai užrakintuose kambariuose, vardų ir tapatybių painiava, neaiški grėsmė, suteikianti istorijoms patrauklaus niūrumo, kuria prislopintą, viliojančią atmosferą.

Detektyvai su aiškia pradžia neturi aiškios pabaigos; siužetai, pradžioje buvę atskiri, susiveja į neišpainiojamą pynę, kur bet koks bandymas surasti siūlo galą yra iš anksto pasmerktas. Ilgai trunkančio tyrimo pabaigoje herojus randa save patį, dar labiau pasiklydusį identitetų labirinte.

Austerio romanai nėra įprasti detektyvai; intriguojanti forma pasitelkiama, norint kelti ir analizuoti egzistencinius žmogaus būties klausimus.