Nežinomybė

Naujas ir įprastai trumpas vieno geriausių pasaulio romanistų tekstas. Įprastas ir skepsis, ir lengva ironija, ir netgi savotiška užuojauta romano veikėjams.

Šįkart tema aktuali ir kitų autorių beveik negvildenta: reemigracija po sovietų imperijos subyrėjimo, grįžimas į tėvynę, savo šaknų ieškojimas, bandymas atgaivinti ar numarinti atmintį.

Autorius negailestingas – lyg beaistris entomologas, o gal netgi skrodimą atliekantis medikas, jis tyrinėja dviejų į Čekiją po 40 metų grįžtančių žmonių likimus, reakcijas, jausmus. Visa tai atmiešiama intelektualiniu žaidimu, esė intarpais, pasaulio autorių citatomis.

Autorius klausia: ar sugrįžimas yra įmanomas? Remiamasi ir mitologija – Odisėjo grįžimo Itakėn istorija. Gilinamasi į tapatumo ir tapatybės problemas.

„Dvidešimt metų jis svajojo apie šį sugrįžimą. Bet kai pagaliau sugrįžo, nustebo supratęs, kad savojo gyvenimo, jo esmės, jo branduolio ir viso to, kas jam buvo brangiausia, reikia ieškoti ne čia, Itakėje, o dvidešimt metų trukusiame klaidžiojime“, – rašoma knygoje.