Neužmirštuolių kalnas

Apie meilę kalbėti visada ir lengva, ir sunku. Meilės istorijų gausu spalvotuose žurnaluose, gyvenimo būdo laidose. Atvirai (ar bent jau kuriamas toks įspūdis) atskleisti žymių ir paprastų žmonių gyvenimai. Tikimasi, kad tai sukrės, privers išspausti ašarą, leis atpažinti save ar savo svajones. Kasdienė kalba, papasakotos visos detalės, faktai aiškiai susieti. Tikriausiai šitai atlieka pramoginę funkciją, bet tai jau žiniasklaidos tyrėjo reikalas.

Daug subtiliau apie meilę kalbama pasakose. „Pelenė“, „Undinėlė“, „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“. Ir nors girdimos nuo vaikystės jos gali suformuoti pelenių ar undinėlių sindromus, vis dėlto literatūrinė jų vertė seniai neginčijama. Susiformavo archetipai ir modeliai, prie kurių vėliau grįžo ne vienas garsus kūrėjas.

Nežinia iš kur semtasi įkvėpimo, kai rašyta „Ponia Bovari“, „Romeo ir Džiuljeta“, Petrarkos sonetai Laurai, Dantės sonetai Beatričei, „Tristanas ir Izolda“, „Lolita“. Šiuose nemirtinguose kūriniuose atskleisti giliausi meilės jausmo virpesiai. Jų menine verte niekas abejoti taip pat nedrįstų.

Atrodo, apie meilę jau pasakyta viskas, tačiau, nepaisant to, prie šios temos grožinėje literatūroje vis grįžtama. Priežasčių yra daug ir įvairių. Šioje savo recenzijoje-esė noriu atkreipti dėmesį tik į vieną iš jų. Rašymas apie meilę tampa terapija, padedančia autoriui vėl atsitiesti ir gyventi toliau, kai ne viskas susiklosto sėkmingai. Išrašydamas skausmą, klajodamas po patirtus jausmus (neužmirštant fakto, kad literatūra yra fikcija), rašytojas leidžia praeičiai likti praeitimi, o savo emocijoms – knygoje. Dažnai tokių kūrinių meninės, literatūrinės vertės vienareikšmiai nustatyti negalima. Ir prieštaringoje situacijoje atsiduria ne rašytojas, o literatūros kritikas. Kaip žmogus jis supranta, kad knyga rašyta krauju, kad veikėjų išgyvenimai – tikri ir nuoširdūs, tačiau kaip kritikas literatūrine verte neabejoti negali.

Panašios mintys mane apniko perskaičius Laimono Inio knygą „Neužmirštuolių kalnas“. Knyga skirta mirusiai žmonai. Knygos pasakotojo žmona, pabaigoje mirštanti nuo vėžio, yra svarbiausia veikėja. Pasakotojui „prisiminimų skeveldros lyg karščiausios žiežirbos nudegina krūtinę“, jo dabartis – nyki tamsa. Supranti, jog tai kenčiančio vyro mėginimas įamžinti (?) mirusios žmonos atminimą, sukurti paminklą (?). O tada ar turi teisę lįsti į knygą ir kalbėti apie žanrą, stilistines priemones, originalumą, vientisumą? Negailestingas recenzijos žanras. Ir dar moteriškas smalsumas: kaip vyras kalba apie meilę.

Skaitant knygą, pirmiausia į akis krinta žanro nevienalytiškumas. Tiesa, pradžioje puikuojasi užrašas, kad tai – romanas, tačiau iš tiesų galime rasti visko – padavimų-vizijų apie Neringą, miniatiūrų, meilės laiškų, novelių, prisiminimų apie M. K. Čiurlionį, netgi dramos kūrinį primenančių intarpų. Susidaro įspūdis, tarsi rašytojas bandė eiti daugeliu kelių, vis nerasdamas tinkamos formos, kol galiausiai nusprendė palikti visas, šiek tiek susietas to paties pasakotojo (lyrinio subjekto?) ir pagrindinės veikėjos – mylimos moters. Tai ne profesionalus išaugimas iš žanro rėmų, o blaškymasis tarp skirtingų žanrų, ieškant savojo.

Autobiografinių detalių turinčiose knygose labiausiai skaitytoją traukia nuoširdumas ir atvirumas, – lyg tuose spalvotuose gyvenimo būdo žurnaluose būtent jo (ar bent tokios iliuzijos) pirmiausia tikimasi iš rašančiojo. Tačiau L. Inio pasakotojas lyg ko bijotų ar gėdytųsi. Intymų minčių čiurlenimą vis nutraukia gana pompastiški svarstymai apie likimą, kūrėjo paskirtį, Dievo paieškas: „Tradicinis Dievas keičia savo išvaizdą ir tampa šiuolaikiškesnis. Vadinkime jį Kūrėju, Sutvėrėju, Kosminiu Protu, Absoliutu ar dar kaip. Bet ar nuo to pasikeis esmė? (...)

Tavo suknelės iškirptėje išvydau žemuogės lapelį, prikibusį prie saulėje įdegusio kūno, ir tai buvo tarsi atsakymai į visus mano klausimus“.

Kartais nuoširdumas paslepiamas po nėriniuotomis metaforų skraistėmis: „Čia viskas laikina, kaip vėjo dvelksmas, ir viskas amžina, kaip balta gurgždanti smiltis žmogaus atmintyje“. Ir vis dėlto nuoširdumo knygoje daug ir skleidžiasi jis dažniausiai mažutėse detalėse – tokiose kaip rausvame skruoste įsispaudusi raukšlelė.

Gražiausias kūrinyje ir yra grynas vyro ir moters santykis, neapsunkintas papildomos informacijos svorio. Tada jis būna efemeriškas ir kažkuo čiurlioniškas. Vos pradėjus skaityti „Vietoj įžangos“, vėliau – regėjimus, nesąmoningai vis laukiu M. K. Čiurlionio pasirodymo. Ir galiausiai jis iš tiesų iškyla veikėjo senolio Antano prisiminimuose.

Taigi vyras apie moterį kalba čiurlioniškai, šiek tiek gėdydamasis, slėpdamasis, nukrypdamas į kitas temas. Kaip moteris nežinau, ar norėčiau, kad apie mane taip kalbėtų, tačiau tikrai norėčiau būti taip mylima.