Į akis pirmiausia krinta ekspresyvus autorės kalbėjimas. Veik pusė visų tekstų yra
kalbėjimas tikrąja to žodžio prasme. Ne pasakojimas, o kalbėjimas, dažnai net nelaukiant, net nesitikint atsakymo. Tokiu būdu Aleksandros Fominos apsakymai neretai priartėja prie sąmonės srauto prozos – žodžiai čia plūsta, ritasi įvairiausiomis tonacijomis ir sąskambiais, mainosi be jokio atokvėpio ir pauzių. Sakyčiau, viskas čia improvizacija, kur susimaišo sapnas ir ne-sapnas, filmai ir tikrovė, vizijos, kliedesiai ir kasdienybė, o sakinys „niekada neatspėsi, ką turi teisę vadinti realybe“ (p.66) skamba ne kaip chrestomatinė postmodernizmą atspindinti tezė, bet ji - lyg raktas į pačią A. Fominos prozą. Apsakymų veikėjai kupini gyvenimo džiaugsmo ir valiūkiškumo. Jų gyvenimas – tai gyvenimas be plano (beje, lygiai tą patį apie save knygos pabaigoje prasitaria ir autorė), o
credo – „tvarkytis pačiam ir stengtis nenuobodžiauti“ (p.22). Šis
tvarkymasis pačiam, o gal ir troškimas nenuobodžiauti, juos nuveda net iki
skvoto Šiaurės Vakaruose („Dėžių pranašumai“) ar į
raudoną vasarą akmenuotoj šaly („Ten, kur...“) ir šiuo atžvilgiu autorė yra tikrų tikriausia novatorė – iki šiol lietuvių literatūroje niekas nerašė apie emigrantų gyvenimą ir darbą svetimame krašte (nauja patirtis ir literatūrai suteikia naujų temų). A. Fominos. prozai būdingos egzistencinės nuotaikos ir maksimalizmas, ironija ir sarkazmas. Sakyčiau, kai kuo artima ji Jurgai Ivanauskaitei – bent jau tuo, kad ten pakalnutės, čia gi aguonos.