Knygos
Romanai (1919)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Nekantrauju patekti į dangų

Nekantrauju patekti į dangų Labai juokingas romanas atskleidžia tipiško šiuolaikinio amerikiečių vidurinio sluoksnio pažiūras ir pasaulio suvokimą. Supranti, kokią galingą įtaką vadinamiesiems paprastiems žmonėms daro popsas ir psichologų aktyviai propaguojamas pozityvus mąstymas. Knygoje tai valdo visų be išimties veikėjų protus, todėl jie ir atrodo taip pat: plačiomis „amerikietiškomis“ šypsenomis pasipuošę, malonūs, mandagūs, paslaugūs, naivūs ir bukai optimistiški, kaip ir pridera tiems, kurie tiki, kad labiausiai pagarsėjęs pasaulyje amerikietis buvo vardu Jėzus Kristus. Pagrindinė veikėja, išgyvenusi klinikinę mirtį, irgi lyginama su Jėzum: gera senutė miršta ir prisikelia.

Tai aprašoma taip smulkiai, kad nejučiomis prisimeni įkyriai į kiekvieno Lietuvos piliečio gyvenimą įsibrovusios „Santa Barbaros“ epizodus, kur ta pati frazė kartojama šimtą kartų ir parodoma kelių dešimčių ją išgirdusių žmonių reakcija. Pranešti apie senutės mirtį ir nuvažiuoti į ligoninę prireikia apie 100 puslapių. Per tą laiką ji patenka į dangų, kuris jai aprodomas seniau mirusių pažįstamų, iš kurių du – radijo laidos vedėja ir jos vyras, pasirodo, ir sukūrę šią ašarų pakalnę. Smalsi, savarankiška bobutė užduoda „provokuojančius“ klausimus, samprotauja apie civilizacijos (šiuo žodžiu anglakalbiai paprastai vadina britų propaguojamą gyvenimo būdą) likimą, paragauja skanaus pyrago, o grįžusi visus truputėlį nuvilia, nes tenka sutvarkyti gydymo sąskaitas, o tai įmanoma tik per teismą. Apskritai šių žmonių gyvenimas susideda iš teismo procesų, dalyvavimo naudingų įgūdžių ugdymo programose, gyvūnėlių popinimo ir „šventojo melo“: juo siekiama pridengti tikrovę, kurioje sergama, senstama ir mirštama. Jų vaizduotė iki senatvės lieka vaikiška, pagrindinė problema – per daug laisvo laiko, o didžiausias gyvenimo darbas – vaikštant į specialų klubą numesti šiek tiek svorio. Įsitikini ir Ch. Dickenso posakiu, kad amerikiečiams religija pakeičia svaigiuosius gėrimus. Apskritai visas šis tetulių ir kaimynių būrelis labiausiai primena Tomo Sojerio tetą, o jų aplinka – šauniojo žurnalisto Borato pavaizduotą Ameriką.

Vertimas taip pat gana juokingas: pasitaiko ir „oranžinių katinų“ (p. 146), ir „Imperijos pastatas“ (p. 231), ir labai daug „asmenų“ ten, kur paprastai vartojamas žodis „žmogus“. Dėl tokių neapsižiūrėjimų nepiktybiška komedijėlė atrodo dar lėkštesnė ir kvailesnė. Net neverta minėti, kad baigsis laimingai: juk kitaip ir nebūna.
Aleksandra Fomina
2008-07-17
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2008
Vertėjas (-a): Vilma Rinkevičiūtė
Puslapių: 376
Kodas: ISBN 978-9955-24-959-7
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą