Neįtikėtinos istorijos

Pradžioje reikia pakartoti seną ir jau kiek švinktelėjusią tiesą: šiandien Lietuvoje plyti neperžengiama bedugnė, skirianti vadinamąją „rimtąją“ ir „populiariąją“ literatūrą. Lietuvos rašytojų sąjungos nariai iš aukšto žiūri į, jų žodžiais tariant, diletantiškas arba mėgėjiškas rašliavas, kurias bando kurpti LRS nepriklausantys ir oficialiojo isteblišmento nepripažinti autoriai. O liaudis, tai yra skaitytojai, savo ruožtu boikotuoja Lietuvos rašytojų elitą paprasčiausiai neskaitydami jų knygų – vietoj to renkasi kokį nors Malūką ar Stano. Todėl sveikintinas bet koks bandymas peržengti šią bedugnę, bet kokios pastangos šias dvi priešiškas puses sutaikyti ar net supjudyti. Nes dabar lietuvių literatūroje vykstantis slaptas šaltasis karas tarp „liaudies“ ir „rašytojų“ nenaudingas nė vienai pusei: gelžbetoniniuose XX a. pradžios literatūros bastionuose užsidarę „rašytojai“ nemato, kas vyksta aplinkui, todėl sunkiasvoriais sviediniais šaudo tiesiai Dievui į langus, o naujuose, tačiau netvirtai suręstuose privačiuose blindažėliuose lindinčią „liaudį“ karteče šienauja ant valdžios kalnelio įrengti korporacinės lietuviškos žiniasklaidos pabūklai. Aukų daug, tačiau kariaujančios pusės visiškai ignoruoja savo priešininką – „rašytojai“ nemato reikalo kalbėtis su literatūros nesuprantančia „liaudimi“, o ši niekina oficialiuosius rašytojūkščius už megalomanišką aroganciją ir totalinį eskapizmą.

Stano, tikras „liaudies“ atstovas, savo „Neįtikėtinomis istorijomis“ tiesiai ir atvirai konfliktuoja su vadinamąja rimtąja literatūra, kalbant plačiau – ir su aukštuoju menu bei kultūra. Štai itin simptomiškas pasažas, esantis pačiame knygos gale (p. 147):

RAŠYTOJAS: Aš taip stengiausi rašydamas apie nubundantį mišką, norėjau pavaizduoti visą vienišos pakalnutės ir bailaus zuikio dramą. Aš bandžiau parodyti, kad ir šiuolaikiniame informacijos technologijų amžiuje skaitytoją įmanoma sudominti paprastais, bet gražiais dalykais. Aš...

KRITIKAS: Aš, aš... Tu – plagiatorius! Negana to, kad pavogei Egziuperi „Mažąjį princą“, norėjai dar ir šitą pasaką nukniaukti!

RAŠYTOJAS: Bet šiuolaikinės literatūros kontekste...

KRITIKAS: Kokios, atsiprašant, literatūros? Jei šiais laikais būtų literatūros, tai aš, visų gerbiamas KRITIKAS, neslampinėčiau kažkokio išsišokėlio, nusprendusio tapti rašytoju, pasakų pakelėse.

„Kažkoks išsišokėlis, nusprendęs tapti rašytoju“, – taip save įvardija autorius, kartu apsidrausdamas nuo galimų „rimtosios“ literatūros apologetų išpuolių (prisiminkite „rašytojo“ S. Parulskio ataką prieš „siuvėją“ A. Pogrebnojų). Toliau siužetas plėtojasi ne mažiau simboliškai: kritikas (suprask – rimtoji literatūra) tokį išsišokėlį nori nušauti, tačiau šis lieka gyvas ir ruošiasi rašyti dar vieną knygą...

Taigi Stano gana gerai suvokia šaltojo literatūrinio karo situaciją, nebijo kalbėti ir užmezga konfliktą, žodžiu, bando įsibrauti į priešo teritoriją. Ir tai yra gerai. Atvirai kalbant, visada buvau ir būsiu ne egalitarinio S. Parulskio, o literatūros mažutėlių pusėje. Literatūros „darymas“, kurio išmokstama filologyno suole ir kurį proteguoja Rašytnamis, turi būti deelitizuotas ir prilygintas eiliniam amatui, pvz., puodų žiedimui. O jauni ir niekam nežinomi ne-rašytojai, neperėję filologyno mėsmalės ir neatbukinti profesoriškų literatūros „darymo“ instrukcijų, turi spjauti į kanoną ir patys kurti naujas literatūrinio žaidimo taisykles.

Deja, toks nuostabus metas lietuvių literatūroje dar toli gražu neatėjo. Paimkime kad ir tą pačią Stano knygelę. Vos įsiskaitęs į šias gana vaikiškas pasakėčias, tuojau pat supranti, kad jo iššūkis elitinei literatūrai – tik dirbtinė poza ir tuščia deklaracija. Standartinis naratyvas, elementari didaktika, infantilios etinės idėjos, tradicinis sentimentalus stilius – visa tai liudija, kad Stano yra ne kas kitas, o paprasčiausias literatūros „gizelis“. Absoliučiai visomis literatūrinėmis priemonėmis kopijuodamas kanoną, jis tarsi prašosi į LRS gretas: „Nenušaukit manęs, juk aš stengiuosi rašyti taip kaip jūs.“ Taigi kalbant militaristine retorika ir vartojant jau minėto šaltojo karo įvaizdžius, Stano galima pavadinti net ne dezertyru, o kolaborantu, kuris išdavė „liaudį“ ir niekingai paspruko pas „rašytojus“. O su tokiais kalba trumpa. Castor&Pollux karo lauko teismas skelbia Stano literatūrinės mirties nuosprendį.