Nebaigta pasaka

Kazys Binkis, pradėdamas keturvėjininkų sąjūdį, turbūt net pats netikėjo, kad sukurs poezijos balvoną, kurį retkarčiais ims garbinti įvairiausi stabmeldžiai. Bet tai, manyčiau, net labai puiku. Iš tikrųjų pats giliausias futuristinio žaismingumo šaltinis – ne miestas, o folkloras, jei dar tiksliau – kalbiniai vaikų žaidimai. Laisvas infantilios sąmonės operavimas žodžiais jau savaime sukuria labai didelę oralinės poezijos erdvę. Kalbos žavesys juk gimsta pačiame balso šaltinyje, o vaikystėje, mokydamiesi kalbėti ir taisyklingai artikuliuoti žodžius, mes ir išsemiam tą šaltinį, ir į jį prispjaudom, nes visokios netaisyklingos žodžių formos taip ir lieka kažkuriame juokingame tarpsnyje. Ir tik tėvai, jei dar prisimena, mums pasako, kaip kvailai mes tarėme vienus ar kitus žodžius.

Bet kadangi poetai visą gyvenimą lieka vaikai, tai jų lingvistinė atmintis sugeba atgaminti vokalinį pienburniškos vaikystės šėlsmą.

Gaila tik, kad futuristinė veržlaus kapotumo energija istorijoje greitai nusėdo. Keturvėjininkai, vienas kitam perdavinėdami savo poezijos balvoną (kaip estafetėje) ir bėgdami tolyn, kiekvienas vis kitaip jį padroždami, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą kažkaip netyčia jį pametė. Atrodė, kad tarybų valdžiai nebus priimtina ta padūkusi gamtos ir miesto dinamika, nors, kad ir kaip būtų keista, visa revoliucinė rusų poezija gimė iš futurizmo. Ir tikrai, galutinai nugalėjusi lyrinė socialistinė realistika nei galėjo, nei norėjo prisiminti savo tėvą futurizmą. Jis atrodė pernelyg chuliganiškas ir kvailas.

Kažkaip, nežinau, kur ir kada, ar Binkio, ar kieno nors kito pamestą balvoną rado jaunutis Geda ir vėl iš naujo pradėjo estafetę. Bebėgdamas jis taip jį perdrožė, kad jau nebuvo įmanoma atpažinti. Iš Gedos jį gal kas nors ir buvo perėmęs, bet tik trumpam.

Tokie futuristiniai bajeriai tais laikais labiausiai tiko ir buvo toleruojami poezijoje, parašytoje vaikams. Bet viskas, kas skirta vaikams, labai dažnai būna susiję ir su jų tėvais. Kažkuriuo metu poezija vaikams turbūt ir buvo eksperimentiškiausia poezija Lietuvoje. Žinoma, barzdotus dėdes, rašančius mažvaikiams, galima kaltinti suvaikėjimu ar kokiu nors iškrypimu, bet kaip smagu prisiminti vaikystę! Ak – laimingos dienos!

Toks poetas S. Poškus. Jis mėgaujasi ta laiminga garsų muzika, kurią mes prisimename tik iš vaikystės: ž m uo k / se suo / uo sis / žel muo / teš teš teš / nuo / muo / kuo mi / mi kuo / ak / muo / au au. Kuo ne Pranas Morkūnas? Tokių kvailysčių ir truputį jau tipiškesnių eilėraščių, skirtų dideliems vaikams ar mažiems suaugėliams, pilna ta mėlyna knygutė. O kas čia sakė, kad futurizmas Lietuvoje miręs? Tas balvonas kažkur pamestas. Bet akivaizdu, kad kai kurie slapukai jį vis randa ir padrožia. Ką gi. S. Poškus – poetas, rašantis ir rimtus eilėraščius. Tik niekas jo nežino. Kita vertus, jei žinai, kad rašai gerus eilėraščius, kokio velnio tau tas pripažinimas. Gerai juk ir taip. O aš jums kaip didelę paslaptį pasakysiu, kas dabar rado ir drožia tą futuristinį balvoną. Tai Benediktas Januševičius ir Egidijus Darulis. Patys balvonai!