Ne apie tai mano dūzgelė

Šie religijotyrininko, eseisto, rašytojo Gintaro Beresnevičiaus (1961 – 2006) tekstai radosi gyvenimo sūkuryje – bendraujant su studentais ir poetais, žiūrint televizorių ir skaitant laikraščius, einant balsuoti ir apsipirkti, galiausiai – keliaujant po Europą, joje gyvenant ir ją išgyvenant.

Straipsniai bei esė buvo spausdinami „Šiaurės Atėnuose“, „Naujajame Židinyje – Aiduose“, internetiniame portale „Omni laikas“. Politikos, religijos, kultūros aktualijos, tiesiog kasdienybės apmąstymai blykstelėdavo popieriniuose ar virtualiuose puslapiuose ir išnykdavo. Dabar ryžtasi Gintaro Beresnevičiaus publicistiką sudėti į knygą. Knygoje jie įtgavo naują matmenį – intelektas, humoras, erudicija lieka gyvi ir „kabinantys“.

Pirmi tekstai rašyti daugiau nei prieš dešimt metų, tad juos dar praturtina galimybė į viską, kas rašoma, pažvelgti iš laiko perspektyvos.

Gintaras Beresnevičius – reikia jau pridurti „šviesaus atminimo“ - buvo neįprastas žmogus ir autorius. Sunkiausiai jam tinka trafaretiniai apibūdinimai. Žmogus, įvardijęs save kaip kairįjį (prieš keletą metų Lietuvoje tai nebuvo mados dalykas), bet gynęs konservatyvias vertybes. Kaip religijotyrininkas reikalavęs neutralumo visų religijų atžvilgiu, bet tvirtai tikėjęs krikščionybės galia atnešti naują gyvybę ir jėgą. Vokiečių, lenkų kultūrų žinovas, drauge skelbęs „Lietuvos imperijos“ idėją <...>

Nemaža lietuvių publicistų ar eseistų per keletą metų išleido savo tekstų rinkinius. Jie gana vienalyčiai – jei žmogus yra politiko apžvalgininkas, jis rašo tik apie politiką. Jei meno kritikas – apie dailę, literatūrą, galiausiai kultūros procesus apskritai. Jei eseistas – daugiausiai apie savo gyvenimą, kur maišosi draugai, menas, seksas, paskersto kiaulės, šieno kvapas, politiko marazmas ir vienintelio mūsų didmiesčio vaizdai. Čia skelbiama publicistika yra kitokia – rasime tekstų apie kasdieną ir apie mitologiją, apie politiką ir televiziją, galiausiai tekstų apie tekstus ir tekstų tarsi apie „nieką“ - turbūt artimiausių tam, kas vadintina eseistika.

Vytautas Ališauskas