Naujausių laikų istorija. Vadovėlis pradedantiesiems

„Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“ – tokiu dvigubu pavadinimu puikuojasi, anot anotacijos, penktoji uostamiesčio poeto Gintaro Grajausko poezijos knyga. Tik ar ji išties penktoji? Su eilėraščių rinkinio „Atsiskyrėlio atostogos“ anotacija (neva tai buvo antroji knyga) yra ginčijęsis literatūros kritikas Marijus Šidlauskas. Pirmuosiuose rinkiniuose – „Tatuiruotė“ ir „Ornitologija“ (abu 1993 m.) – keistai išdėstomi tie patys eilėraščiai (pakartojami, sudedami į ciklus, išskaidomi). Tad galbūt „Tatuiruotė“ ir „Ornitologija“ (knygos išleistos atskiruose miestuose) yra laikomos vienu eilėraščių rinkiniu?

Tik paėmus knygą į rankas, pirmiausia į akis krinta karikatūriškas apipavidalinimas – viršeliui panaudotas Arūno Mėčiaus piešinys „Mūsų laikų herojai“ (fotoreprodukcija Nerijaus Jankausko), vaizduojantis apsinuoginusius (juk šiais laikais be seksualumo neapsieinama…), o kartu ir apsiginklavusius (ginklų vietoje – mobilieji telefonai, palydovinės televizijos antena, dulkių siurblys…) šiuolaikinio pasaulio atstovus – vyrą ir moterį. (Moteris, be abejo, arši feministė.) Vizualus sprendimas – šiandieninio technokratinio pasaulio karikatūra – dera prie skeptiško G. Grajausko požiūrio į kokią nors objektyvią literatūros vertę ar reikšmę sociumui, ypač valdomam masinės produkcijos ir vartojimo mechanizmų.

Esminės mintys išsakytos skyrių (jų iš viso penki) epigrafuose – citatose iš įvairiausių literatūros, religijos, istorijos veikalų ar tiesiog pokalbio nuotrupų. Pvz., pirmojo skyriaus epigrafas – romėniškojo graikų literatūros laikotarpio autoriaus Plutarcho, atstovaujančio graikiškajai biografistikai, – mintys. Plutarchas akcentuoja ne istorijos, o gyvenimo aprašymų kūrimą; daugiausia dėmesio teikiama reikšmingoms detalėms – menkučiui poelgiui, žodžiui ar sąmojui (jie geriausiai „atspindi žmogaus charakterį“). Paminėti kūrybos principai artimi ir šiandienos poetui G. Grajauskui. Vienas iš mįslingiausių epigrafų ženklina trečiąjį skyrių: „Kaip tu ištversi tai, apie ką neturi supratimo?“ (žodžiai paimti iš Korano, „Olos suros“.)

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos redaktorius, literatūros kritikas Valentinas Sventickas knygos pabaigoje esančiose „Ne švietimo ir ne mokslo institucijų rekomendacinėse išvadose“ teigia: „Gintaras Grajauskas yra supratęs, kad šiandieninėje sąmonėje eilėraštis, jeigu jis pretenduoja į įsimintiną vaidmenį, negali apsieiti be istorijos – skaitytoją paveikiančio kone siužetinio centro“. Siužetiškumas aptariamo poeto eilėse itin ryškus, – skaitant tekstą, kone kiekvienu atveju aišku, apie ką jis. Antai ištrauka iš pirmojo šio rinkinio eilėraščio: „apie ką visa tai? Apie gėles ir mirusius, / salsvą jų kvapą, siaubą ir slaptus / pasimėgavimus, užsirūkymus / drebančiom rankom / (…) apie pagautą žuvį ir / apie nepagautą žuvį, apie taip vadinamą / sėkmę, apie žmones – o taip, / ir apie juos, / ir, žinoma, kaip visada: tūkstantį / tūkstantįkart apie nieką“. Vadinamasis niekas akcentuojamas ir pirmajame rinkinio „Atsiskyrėlio atostogos“ eilėraštyje: „gavai, ko norėjai. Eolas pagimdė Borėją. / Mylimoji išjojo ant briedžio, žolę užklojo sniegas, / sniegą užklojo bėgiais, bėgius užklojo vagonais, / užklojo žiema vagonus, viską užklojo niekas“ (kursyvas – K.B.). Niekas – tai tuštuma, kuri greitai bus užpildyta, tai tyla, kuri netrukus prabils.

Siužetiniu teksto centru dažnai tampa paprasta buitiška banalybė, tačiau banalybės G. Grajausko kūryboje tampa sunkiai perprantamais dalykais. Kaip poetas teigia esė rinktinėje „Iš klausos“, banalybė be odos kartais atrodo visai nebanaliai. Tai ypač ryšku trečiajame aptariamo eilėraščių rinkinio skyriuje. Jame kalbama apie bulvių tarkavimo mašinėlę, kineskopą, sunkų krepšį, internetą, įvairius pratimus (karmai pagerinti, laimei prišaukti) ir panašiai. Pvz., eilėraštis „Mikrobangos“:

taip tik atrodo, kad aplinkui
nieko nėra, vien tuštybių tuštybė

(„tuštybių tuštybė“ arba
„viskas yra dūmai“ sako
tiktai tamsybininkai)

iš tikrųjų aplinkui knibždėte
knibžda visokiausių nematomų
esencijų

blogos vadinamos bakterijomis
o geros mikrobangomis

mikrobangos yra kaip bezdalai,
tik neužuodžiami

kai spaudi mygtuką, tai įsivaizduok
kaip pasklinda tos bangos

kaip smelkiasi per viską kiaurai
ir iškepa tau kiaušinienę

Savitas šio teksto tęsinys regimas kūrinyje „Iešpats dievas„: „ergo / visai galimas daiktas / jog iešpats dievas yra / mikrobangos / ir kepa mums kiaušinienę“. Į dievybės figūrą žvelgiama netradiciškai – Dievą mėginama sukonkretinti, įvardinti. Tai ryšku ir kitame tekste – „Iš keliautojo užrašų“: „visko būdavo: štai kartą skrisdamas / pro boingo langą mačiau Dievą / ėjo debesų pusnimis, nelyg koksai / Amundsenas, lazda pasiremdamas“. Literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas teigia, kad autorius, į savo intymių žaidimų ratą vengdamas tiesiogiai įtraukti krikščioniškosios pasaulėžiūros matmenį, bandydamas jo neįvardyti ir jam neįsipareigoti, išlaikyti savo autentiką neutralią visokių kontekstų požiūriu, priartėja prie absurdo savimonės, o ji iškyla natūraliai, kai Grajausko „grynasis aš“ lieka vienas savo kambaryje tik su tylinčia, bevarde metafizika sau virš galvos. (Tai pirmiausia pasakytina apie esė rinktinę „Iš klausos“.)

G. Grajausko kūryba byloja, jog žmogaus egzistencija yra kartu ir tragiška, ir komiška, ir atstumianti, ir traukianti, net – žavinti. Būties žavesys atsiranda iš savęs bei pasaulio matymo kiek kitu, netradiciniu rakursu. Eilėraščiuose tarytum bandoma iš esmės transformuoti žmogaus žvilgsnį, atgauti tikrąjį regėjimą. Ši žvilgsnio transformacija leidžia pamatyti daiktus tokius, kokie jie yra iš tiesų. Atveriama grynoji esatis. Šia kūrybos tendencija – kova su žmogiškosiomis iliuzijomis – poetas priartėja prie Rytų filosofijos. Rimantas Kmita, recenzuodamas eilėraščių rinkinį „Kaulinė dūdelė“ („Kiaurai – iki pat galo ir dar toliau“. – „Literatūra ir menas“, 2000.I.8), pažymi, jog tokiu būdu siekiama žinojimo pilnatvė G. Grajauską suartina su Konfucijumi. Poetas vis labiau artėja prie šnekamosios kalbos intonacijų, neapleisdamas ir ritmikos, instrumentuotės, tikslumo, plačios prasmių erdvės, darnios kompozicijos. Jaučiama didelė atsakomybė žodžiui. Itin apgalvota kompozicija išsiskiria eilėraščiai „pavakare, sekmadienį…“,
„Nuoširdžiai“, „statau barikadą…“, „einu besišypsodamas…“. Dažnas tekstas užbaigiamas netikėtai, bet labai taikliai: pavyzdžiui, „Mažasis buda“ (tik eilėraščio pabaigoje paaiškėja, jog subjektas yra ne žmogus, o „66-ųjų metų laidos portatyvinis / radijo imtuvėlis“…), „Briedžiuko autorinis“ ir kiti.

Ne vienas tekstas persmelktas kosmopolitiškos dvasios (tai rodo dažni anglų kalba parašyti intarpai): „ledai Star Wars – toks apvarvėjęs / vaisinis džedajus“; „albanas ar makedonas, ar bosnis (…) susirado darbą Mc Donalde, / pramoko kalbėti tokiu klaikiu / džemeikaingliš, tik prisigėręs / vis kibo prie geraširdžių / švedų, naivių žydraakių: where is / my life? Where is my life, I ask you!“ Kosmopolitiškumas su grajauskiška ironijos doze apmąstomas tekste „Keliauninkai“:

taigi keliaujam: aš į Taliną, o jinai,
begėdė,
šiaip važinėjasi, net už bilietą
nemokėjus:
raičiojasi autobuso grindim, kažkieno
pamesta slyvelė.

(…) dar gailėsies,
kad nelikai kartu su visais, kad iššo-
kai per kraštą, iškeliavai į pasaulį
gražumų ieškoti.

va dabar ir supūsi kur pakelėj, tai tau,
o būtum pritikus kompotui, tai ne,
sugalvojai keliauti – argi tam jie skirti,
kaulavaisiai.

Paradoksalu, tačiau lygiai taip pat ironizuojamos ir nesėkmingos lietuviškojo identiteto paieškos: degtinės gėrimas vidury vasaros, karingų dainų stūgavimas, galvos kišimas į kilpą… Marijaus Šidlausko nuomone („Džokeris Disneilende: neliūdna ir nelinksma“. – „Šiaurės Atėnai“, 1996.XII.28), Grajausko ironija gana konceptuali. Ji gali reikšti ne tik atsiribojimą nuo banalybės, bet ir bėgimą nuo savęs, pasaulio, taigi ir nuo skaitytojo. Kitoje recenzijoje – „Nesukataloguojamas“ („Literatūra ir menas“, 1997.XII.27) – literatūros kritikas pažymi, jog G. Grajauskas iš principo renkasi autoriaus ir suvokėjo ryšio kokybę, o ne kiekybę. Eilėraščių rinkinys „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“ nėra per daug literatūriškas – literatūriškumą atsveria natūralistiniai vaizdai, šnekamoji kalba.

Greta ironijos ryškėja ir autoironija (pvz., eilėraštyje „Nieko nematau!“). Vienas G. Grajausko kūrybos principas išsakytas eilėraštyje „Pano pėdsakais“ - „išmokti / atsainiai pažvelgti į patį save, / lyg į kerpę ar samaną“. Tokiu būdu naikinamos emocijos. Nykstantį subjektą ir jo emocijas yra pažymėję daugelis ankstesnių knygų vertintojų: Marijus Šidlauskas, Rimantas Kmita, Liudvikas Jakimavičius. Ši G. Grajausko kūrybos tendencija artima T. S. Elioto objektyvaus koreliato principui (emocija suobjektyvinama, išskaidoma į apčiuopiamų objektų eilę). Pvz., eilėraštyje „Kažkoks kafka“ regimas buvusio bendrabučio pirmas aukštas, virš jo – dar keturi aukštai, šalia – miškelis su „kuosų kolonija“, tarp jų – „kuosa / poetas“, vadinamas kuosų kolonijos gėda. Tik visa bėda, kad jis… pastipęs („prisirišęs / už kojos po medžio šaka žemyn / galva“). Atsiribojimo nuostata, viena vertus, apsaugo nuo paviršiaus banalybių, kita vertus, gelbsti nuo gelmės mistifikavimo pagundų.

Dėl puikiai perteiktos šnekamosios kalbos intonacijos, žemiškų paprasto, mėgstančio išgerti žmogelio norų smagu skaityti eilėraštį „Bukinistas“:

sveiks, galiu sutrukdyt? Trumpam.
Čia turiu
tokių knygų parduot, gal reik? Geros
geros,
boba iš namų išvijo, o knygas
per langą
išmetė, tai pardavinėju, nebėr kur
padėt.

(…)

maniau, su akiniais blin, tai apie
knygas
nusimano. Nenori nepirk, kitas nupirks.
Palauk, o gal dvidešimt centų turi?
Trūksta
ant bonkės, vakar biškį mostelėjom su

Slaviku. Žinai Slaviką? Nu tas, su
kastylium, iš keturiolikto buto?
Nepažįsti?
Nu jau, visi jį pažįsta. Gerai, berk ir tuos
baltus, paimsiu. Neišdidus.
Dvimseptyni…

Vis tiek trūksta. Gal?.. Nu, ne tai ne,
tai laikykis tada. Būk sveiks ir nesirk.
Ai, dar palauk, dar ką prisiminiau – gal
žinai, kam reikia mobilkos? Pigiai
atiduodu.

Nokia. Naujas, su melodijom. Čistiak
s nulia, mucha ne jebalas. Ė, kur
dabar!
Kur taip bėgi – palauk, pasikalbėkim
kaip žmonės. Ei!..

Eilėraštis „Literatūros vyksmas“ galėtų būti priskirtas prie pavykusių tekstų, tačiau yra pernelyg ištęstas (užima du puslapius); antrosios teksto dalies, esančios kitoje lapo pusėje, galėtų ir nebūti – paskutiniąją pirmojo puslapio frazę „ir gera mums“ galima laikyti paprasta, lakoniška ir sykiu taiklia išvada. Plepumu galima apkaltinti ir daugiau eilėraščių: „Gajaus Publijaus Domiciano, imperatoriaus Romulo Augusto biografo ir slaptojo patarėjo, laiškas amžininkams ir palikuonims“, „Karalius mirė“, „Kinematografinė poema“, „Paskutinysis“. (Visi išvardinti tekstai – iš penktojo skyriaus.)

Atskirai aptariant trumpus (minimalistinės formos) tekstus, galima teigti, jog ir tarp jų esama labiau pavykusių („Jei jau nebesi toks mielas kaip anksčiau“; „Laiptinės kaimynas“) ir abejotinų („Atlydys“; „Mylimės užsimerkę“). Pavykusiuose tekstuose regimas dėmesys šelmiškoms, netikėtoms smulkmenoms, kurios iš skaitytojo lūpų išspaudžia šypseną. Pvz.:

jeigu tavo meilužė
užsidėjo naują skrybėlaitę
ir tavęs nebenori pažinti
griebk jai už subinės:
bent pasilinksminsi
„Jei jau nebesi toks mielas kaip anksčiau“, p.38

Knygos pabaigoje esančiose „Ne švietimo ir ne mokslo institucijų rekomendacinėse išvadose“ V. Sventickas teigia: „Spėčiau, kad su Gintaro Grajausko, palyginti jauno poeto (g.1966), nauju eilėraščių rinkiniu vos viena kita šių metų poezijos knyga įstengs pasivaržyti“. Recenzijos pabaigoje tiktų pacituoti ketvirtojo skyriaus epigrafą – ištrauką iš Cervanteso „Don Kichoto“:

– Vadinasi, – tarė Don Kichotas, – istorija jau baigta?
– Baigta kaip mano velionė motina, – atsakė Sanča.