Natūralus romanas

Romano pradžioje pasakotojo pasąmonė, skendinti skyrybų procese, sukuria įspūdingą sapną. Visas turtas pasidalintas, liko tik gramofono plokštelės. „Staiga ji ištraukia vieną (...) ir sviedžia pro langą. Toji mano, pasako. Langas uždarytas, bet plokštelė perskrodžia jį lyg orą“ (p. 7). Tada jie abu ima mėtyti plokšteles, ir kiekviena apačioje perrėžia balandžiui kaklą: tuo metu „aštrus balandžio kaklo kaulas akimirką užgroja, tik tol, kol galva slysta plokštelės briauna“ (p. 8).

Antrajame skyrelyje, arba fragmente (jų iš viso apie 50), — per „1997-ųjų žiemos skurdą“ pasakotojas nusiperka supamąjį krėslą už pusę atlyginimo ir eina jį užsidėjęs „ant kupros, varstomas pasipiktinusių praeivių žvilgsnių, kokią čia prabangą, matai, sau leidau“ (p. 9). Krėslo tema kartojasi ir vėliau, dar labiau – skyrybų. Bet tai nėra romanas apie skyrybas. Čia pasakojama apie daug ką ir nieką. Prižarstyta istorijėlių, – nereikia nė sakyti, kad nesusijusių tarpusavy (nereikia ir sakyti, kad skaitytojui skirta jas „sudėlioti ir sujungti“ – tokia dėlionė bus beprasmė), — kai kurios smagios ir įdomiai keistos (pvz., nugirsti intymūs nepažįstamų žmonių pokalbiai), kai kurios keistai nuobodžios. Labiausiai plėtojamos tualetų ir musių temos, bet staiga įsiterpia pasakojimas apie pamišusį sodininką, susirūpinusį dėl grėsmės, iškilusios ezoteriškai suvokiamai „pasaulio pusiausvyrai“, ir kasdien dėl to siunčiantį laiškus į JTO, bet abejojantį, „ar ten suprato pasakojimą apie svarelius“. Toliau jis atvirauja, pvz., taip: „Supratau, kad tai, ką rašiau aną naktį, neaišku ir painu. Bet tik taip turiu teisę pasakyti, ką galvoju. Antraip pasufleruočiau Blogiui, kaip veikti“ (p. 104).

Iš dyko buvimo kyla visokių paikų klausimų, pvz., kaip atrodytų pasaulis iš augalų perspektyvos: „Kodėl visų analogijų pagrindas būna žmogus? Klausiu savęs, kaip mus aprašytų augalai, kaip sukvalifikuotų (sic – L. J.)? (p. 126). „Arba –­ kaip atrodytų musių Biblija?“ (p. 128). O jeigu ne Biblija, tai bent romanas: „Idealiame romane atskirus epizodus jungiančia grandimi taptų skraidanti musė“ (p. 90). Bet netampa, nors Dalia Zabielaitė recenzuodama rado vertą dėmesio sąsają: „...kaip ir musė, rašytojas yra „skaidytojas“, tupinėja ant žmogaus paliktų šiukšlių, jas apdoroja ir paverčia naudingomis medžiagomis“ („Šiaurės Atėnai“, 2010 09 03). Kai kur tai pavyksta ir šiame romane, bet kai kur rašytojas tik trumpai tūpteli ant tų šiukšlių ir niekaip jų neapdoroja.

Vakaruose „Natūralus romanas“ buvo pagirtas ne viename solidžiame leidinyje, nors kartais ir su išlygomis, štai „New Yorker“: „Kartais Gospodinovo skatologija atrodo dirbtinė, o nuorodos į popkultūrą, matyt, sumanytos kaip mandros ir vakarietiškos, nuskamba priešingai. Bet dažniau šaunama taikliai negu pro šalį, ir nežinia kuo patrauklus atkaklus romano nenoras ką nors reikšti.“

Nenoras ką nors reikšti – tikrai patraukli ir svarbi ypatybė, tik įdomu, kaip tai pavyksta. Viename iš pirmųjų skyrelių pateikiama net keliolika žinomų (ir įsimintinų) romanų pradžių ir įtaigiai parodoma, kad jos atveria įvairių galimybių, pvz.: „Pradžios duotos, derinių begalė. Kiekvienas herojus išvaduotas nuo nulemtos iš anksto istorijos“ (p. 21). „Natūralusis“ romanas „tik duos pirmąjį postūmį ir subtiliai pasitrauks į kitos pradžios šešėlį“ (p. 21). O esmė čia, matyt, ta, kad dar prieš tai autorius cituoja garsiąją Gustave’o Flaubert’o svajonę parašyti knygą apie nieką, kuri „laikytųsi pati iš savęs, iš vidinės stiliaus jėgos, kaip žemė laikosi ore be jokios atramos“ (p. 17). Tiems, kam ši idėja atrodo įspūdinga (man net labai, nors suprantu, kad daugeliui tai iš principo visai nepriimtina), gali kilti įvairių minčių, kaip tai galėtų atrodyti. Pats G. Flaubert’as to nė nebandė įgyvendinti; mano nuomone, akivaizdžiausiai arti šio idealo buvo Alaino Robbe-Grillet romanai, bet būta ir kitų, įdomiai ėjusių ta kryptimi. Tai štai – nors iš pradžių G. Gospodinovo knyga teikia tokių vilčių, „natūralaus“ romano modelis anaiptol neįgyvendintas. Kartais šis kūrinys primena kratinį, į kurį tarp brandžių pasažų primaišyta ankstyvųjų literatūrinių bandymų eskizų, ankstyvos jaunystės autoriaus dienoraščio fragmentų, na, ir, žinoma, pradžių, tik gal veikiau ne romanų, o apsakymų.

Iš tiesų parašyti literatūros kūrinį apie nieką galėtų būti tikrai natūralu, bet itin sunku: tam reikia nepakeliamai lengvo (natūralaus) talento. Tai jau labai seniai darė kinų ir japonų poetai, bet tik trumposiomis formomis.

Vienoje vietoje pateikiama, galima sakyti, ir „natūralaus“ filmo idėja: „Bus filmas, kuriame herojus šiaip sau drybsos po pietų lovoje. Herojus, kuris atsipalaiduoja savo bute, eina į tualetą (kurgi kitur – šio romano pasakotojo itin pamėgta vieta – L. J.). Ten varto senus laikraščius, nuleidžia vandenį, nusižiovauja. Gali išvis nekalbėti. Ir jokių vidinių balsų“ (p. 133). Jeigu neklystu, panašių trumpo metro filmų sukurta jau XX a. septintuoju dešimtmečiu, o dabar to galbūt imasi videomeno kūrėjai.

„Literatūra ir menas“ dar 2002 m. publikavo kelis trumpus G. Gospodinovo tekstus; dabar turime jo romaną, verstą tos pačios vertėjos, regis, visai gerai. Tiesa, daugumos fragmentų tekstas nesudėtingas, o gal, sakytumėm, skurdokas. „Natūralus romanas“ — kraštutinio, arba avangardistinio, postmodernizmo pavyzdys, primenantis kai kuriuos šių laikų dailės kūrinius, sudėstomus iš paprasčiausių medžiagų. Kartais tai daro įdomaus kūrybiškumo įspūdį, o kartais atrodo tik kaip išradingas pokštas, kurio vartojimo laikas suvokėjo sąmonėje pasibaigia labai greitai.