Muzikos magas Jonas Aleksa

Buvo laikas, kai vienas iškiliausių Lietuvos dirigentų Jonas Aleksa lazdele mojavo stovėdamas prieš didžiausius orkestrus ir kūrė efemeriškus muzikos pasaulius. Dabar iš amžinųjų slėptuvių diriguoja prisiminimams, kuriuos Edmundas Gedgaudas sudėjo į ką tik pasirodžiusią knygą „Muzikos magas Jonas Aleksa“. Su juo kartu gyvenimo ir kūrybos paralelėmis ėjusieji žmonės iš tiesų primena „susigrojusį“ orkestrą, nes pasakoja prisiminimus, kuriančius labai vientisą ir nesišakojantį dirigento asmenybės vaizdą. Ir visai ne dėl to, kad buvo nuspėjamas ar nuobodus, o kad visada išliko vienišius, savo vidinius pasaulius sergstintis menininkas. Gal tik šeima ar patys artimiausi bičiuliai pasakoja jį matę kiek atviresnį ir nuoširdesnį, žarstantį juokingus sąmojus ar demonstruojantį savo mylimo šuns dresūros laimėjimus. Visas likęs laikas, jėgos ir mintys buvo skirti MUZIKAI, ir tik jai vienai. Perskaičius knygą paskui mūsų mintis nuseka užsisvajojęs, nieko aplink save nepastebintis kažkur gatve einantis žmogus, kišenėje paslėpta ranka diriguojantis jam vienam girdimus garsus.

E. Gedgaudas, parašęs įžanginį apžvalginį straipsnį, mėgino kuo išsamiau atskleisti J. Aleksos gyvenamo laikotarpio kontekstą, nuo kurio dirigentas vis stengėsi pabėgti ar bent nepriklausyti. Nors gyventa sunkiais karo ir pokario laikais, jau vaikystė buvo spalvinama muzika, teatru, knygomis ir sportu. Sesuo Irena mini klasikinį vaizdą apie kieme kamuolį gainiojančius vaikus ir berniuką, kambaryje čirpinantį smuiku. Atrodo, kad net ir tada J. Aleksa nejuto jokios nuoskaudos. Vėliau, bręstant ryškaus muziko asmenybei, visą realųjį pasaulį paslėpė jam daug realesnis ir svarbesnis garsų pasaulis. Seserys Rimantė ir Irena prisimena labai panašius dalykus, gal tik pasakoja kiek skirtingomis tonacijomis. Nors uždaro ir neįžengiamo brolio dvasinio pasaulio vartų raktai net ir jų, pačių artimiausių, lieka nesurasti. J. Aleksos žmona dainininkė Danutė Kaspariūnaitė taip pat kalba apie jį lyg apie kolegą, o ne apie vyrą. Ir vos vienu sakiniu teužsimena apie romantiškos pažinties pradžią. „Einame vakare per parką, jis traukia iš sniego apelsinus, jo paties sukaišiotus“. Toliau vėl – teatras, muzika...

Ryškiausi ir įtikinamiausi atrodo gal ir ne pačių artimiausių, bet labai jautrių, pastabių pianistų Aldonos Eleonoros Radvilaitės ir Petro Geniušo prisiminimai. Jie, kalbėdami apie konkrečius, kartais sunkiai pastebimus kasdienybės ar darbo dalykus, sugebėjo užčiuopti subtilias dvasines ir mentalines esmes. Net skaitant darosi sunku nepajusti neįprastos įtampos, kurią sukūrė dirigento kairioji ranka, neįsivaizduojamai lėtai kilusi diriguojant Brucknerio Septintąją simfoniją ir pagaliau kritusi prieš pat KULMINACIJĄ. Šiuose pasakojimuose J. Aleksa atsiskleidžia kaip gana konservatyvus klasikas, tikėjęs ilgam išliekančia kūryba ir tapęs savotišku senųjų vertybių skydu. Uždaras, disciplinuotas, familiarumo vengęs žmogus: „Jis būdavo tarsi stikliniame gaubte, kurio pažeisti mums nevalia“ ( A. E. Radvilaitė).

Artimųjų ir draugų prisiminimus E. Gedgaudas pertraukia leisdamas kalbėti pačiam J. Aleksai, apie save parašiusiam I. Aleksaitės knygai „Be grimo: šelmiški prisiminimai“ ir ištarusiam jau skrajojančia tapusią frazę „Aš – žmogus, kuriam sekėsi“. Nesvarbu, kad vėliau jis pats ir daugybė kolegų kalbės apie likimo, biurokratų ar šiaip piktų jėgų nubaustą dirigentą, taip ir nepatekusį į perklausas, neišvažiavusį gastroliuoti ar nerealizavusį sumanymų. Tačiau nepagiežingai, nes daugybei didelių muzikinių svajonių vis dėlto buvo lemta išsipildyti. Logiškas ir konkretus J. Aleksa atrodo ne tik savo prisiminimuose, bet ir mokslų Vienoje metus praskleidžiančiame dienoraštyje. Jame jokių dvasinių subtilybių, jokių atvirų asmeniškumų – vien tik kas vakarą lankomų spektaklių ir koncertų įspūdžiai. Todėl šį dienoraštį galės iš tiesų perskaityti tik patys klausantieji muzikos ir iš jos galintieji atspėti didžiojo dirigento paslaptis. Negailestinga, profesionali erudito kritika lyg skalpeliu skrodžia Vienos muzikinį gyvenimą: „Vienoje ateityje reikės būti labai išrankiam“!!!

Dirigentų prisiminimai daug kritiškesni, mažiau sentimentalūs, persmelkti profesinio žinojimo. Rimas Geniušas, Julius Geniušas, Česlovas Radžiūnas, Donatas Katkus ir kiti kalba apie sau bei kitiems reiklų, be paliovos dirbantį, preciziško profesionalumo siekiantį dirigentą, neretai gluminusį staigiais emocijų pliūpsniais. Toks ūmus, bekompromisis, charizmatiškas žmogus atrodė kaip „Dievas ir siaubas“, „Piktasis gnomas“, tačiau visada buvo tarytum vienu laipteliu aukščiau kitų. „Pokalbis turėjo svarbos, nekasdieniškumo atspalvį, jame buvo justi ir aukštos prabos senamadiškumo“ (S. Babajanas).

Tokį nepaprastą asmenybės grynumą ir nežemiškumą, gilų, unikalų muzikos jutimą prisimena ir operų solistai, orkestrų koncertmeisteriai. Anksčiau už visus į teatrą ateinantis, partitūras studijuojantis ir pagaliau iš muzikantų paimantis visas jų turimas jėgas bei galimybes, jis sukuria nepakartojamas kūrinių interpretacijas, kuriose lyg antspaudas įsispaudžia dirigento braižas,jo individualumas. Sigutė Stonytė, nesugebėjusi priimti maestro uždarumo, nenuoširdumo ir diktato, kuris trukdė bent kiek prasiverti ir sušildyti aplink save esančiuosius, vis dėlto nesąmoningai laukė, kad spektakliui diriguotų J. Aleksa, kad už pulto atsistotų neabejotino talento asmenybė. „Jis nuolat su mumis tik grūmėsi, o mes dažniausiai negalėdavom įvykdyti jo reikalavimų“. Tačiau nepaisant žmogiškų galimybių ar jų trūkumų, klausytojai dažnai girdėdavo neprilygstamo grožio ir įtaigumo muziką. J. Aleksa, būdamas didelių mostų žmogus, gebėjo virtuoziškai valdyti didelius orkestrus, grandiozinius kūrinius, pažvelgti „panoraminiu“ žvilgsniu ir surišti visas jų gijas į visumą.

Štai čia ir prasideda DIRIGENTO meno paslaptys, kurių ne vieną padeda atskleisti knyga. Kas yra žmogus, kurio rankų judesiai prilygsta kūrybai? Be kurio, anot J. Aleksos, devyniasdešimt procentų muzikos kūrinių puikiausiai gali apsieiti. Tačiau likusi dešimtis reikalauja beveik milžiniškos protinės ir emocinės įtampos. Dar didesnė atsakomybė už vadovaujamus muzikantus ir muziką, tam reikia visiško pasišventimo. „Jo instrumento kiekvienas balsas turi ne tik savitą tembrą, bet ir savitą charakterį – žmogišką charakterį“ (J. Aleksa). Jei muzika nėra smuiko ar fortepijono skleidžiamas garsas, solisto balsas ar partitūros raštai; jei ji sklando bent per sieksnį aukščiau jų, tuomet ir dirigento rankos ar batutas prilygsta stebuklus kuriančiai burtų lazdelei, kuria naudotis moka tik burtininkai ir magai. Apie vieną jų perskaitysite knygoje.