Mūsų paslaptis

Kaip toli nueitumėt, kad apgintumėte savo vaiką? Debora Monroe priversta atsakyti į šį klausimą net nespėjus jo ištarti. Psichiatrė Debora Monroe pasiima savo šešiolikmetę dukrą Greisę iš vakarėlio. Nepaisant blogo lietingo oro, Debora liepia Greisei vairuoti. Ji turi gerinti savo vairavimo įgudžius. Jos ginčijasi. Kai staiga jų mašina partrenkia žmogų tamsioje gatvėje. Greisė vairuoja automobilį su mokinio pažymėjimu, bet motina išsiunčia ją namo iki atvykstant policijai.

Debora pasiryžusi pridengti savo dukterį ir išsisukinėja nuo bet kokių kompromituojančių klausimų. Ji pasakoja pareigūnui, kad nei viena nematė vyro, kol mašina jo nepartrenkė, ir kartoja tai tol, kol melas neįauga jai į kraują. Moteris netgi užpildo protokolą tarsi ji vairavo automobilį.

Tuo tarpu Greisė jaučia pastovų kaltės jausmą – tai buvo jos istorijos mokytojas, Kalas McKenna, ir ji turi kasdien susitikti savo bendraklasius, žinodama, kad tai ji atsakinga už šį atsitikimą. Tai sunki našta ir mergina nutolsta nuo draugų ir šeimos, stengdamasi išvengti jų kausimų bei rodomos simpatijos. Ji liūdi viena, kaltės jausmui kasdien vis augant. Kam ji gali papasakoti, kas iš tikrųjų nutiko, nepridarydama dar daugiau problemų?

Tuo tarpu Debora tiki, jog nepadarė nieko bloga. Ji prisiima kaltę už nusikaltimą. Debora nesenai išsiskyrė su vyru, ir nors ji visada stengėsi būti gera mama, dabar ji ypač jaučia didesnę pareigą rūpintis savo vaikais nei kada nors anksčiau. Bet kaip ilgai ši paslaptis bus išlaikyta? Visi mažame miestelyje pažįsta Deborą ar jos tėvą, su kuriuo ji dirba petys į petį. Nors jie abu psichiatrai, Deboros ir tėvo santykiai toli gražu ne rožėm kloti. Tėvukas nesusitvarko su savo potraukiu alkoholiui, po žmonos mirties, kas tik dar labiau apsunkina jo ir dukros santykius. Pati nesusitvarkydama su savo šeima, Debora stengiasi bent būti gera motina Greisei.

Tačiau Greisė negali gyventi su ją graužiančiu kaltės jausmu. Kai Greisė prisipažįsta mamai, kad tą vakarą prieš važiuodama namo išgėrė porą bokalų alaus, viskas keičiasi. Po prisipažinimo Greisė jaučia begalinį palengvėjimą ir tai paskatina ją prisipažinti ir kitiems, jog vairavo ji. Šeima turi greitai apsispręsti, ką jie turėtų daryti... Ar iškelti viską aikštėn ir laukti galimų pasėkmių, ar tyliai leisti Deborai prisiimti visą kaltę.

Nors kartais nuspėjama (Debora pradeda bendrauti su Kalo broliu) ir vietomis jaudinanti (Greisės ir jos tėvo sudėtingi santykiai), kūrinys „Mūsų paslaptis“ yra pasaulinio masto knyga. Romano tempas toks, jog įtampa įtraukia taip, kad nepastebi ir kaip užverti paskutinį puslapį. Amžinas dialogas tarp vaiko ir tėvų, įvairiuose kartose, daro „Mūsų paslaptį“ tokiu romanu, kurio skaitytojas greitai nepamirš.

Barbara Delinsky yra parašiusi daugiau nei 17 bestselerių, kurių išspausdinta daugiau nei 20 milijonų kopijų. Jos kūryba išversta į 25 kalbas. Ir tokią autorės sėkmę nesunku paaiškinti. Ji neieško kažko grandiozinio ar pritrenkiančio, ji parodo mums paprastos kasdienybės, tipinio žmogaus kančią ir dvasinį kelią.