Mūsų kantrumo pelynai

Naujoji Astridos Petraitytės knyga nuo pirmojo puslapio įtraukia į savo pasaulį. Užsimezgęs simpatijos ryšys skatina palankų ir drauge kritišką skaitymą. Sukilusios simpatijos pagrindas - atpažinimo džiaugsmas, kai tam tikros lengvai atpažįstamos struktūros knygoje leidžia pasijusti kaip namie, kartu su apsakymų moterimis ir vyrais.

Laikas (konkretus, istorinis) ir moteris (jos charakteris, gyvenimas, likimas) yra tie du žodžiai, kuriais galima nusakyti knygos esmę. Nors apsakymų ir apysakų veiksmas vyksta jau naujaisiais, Nepriklausomybės, metais, bet dėl autorės pamėgto retrospektyvaus pasakojimo apimami mažiausiai bent du ankstesni dešimtmečiai. Veikėjos moterys taip pat yra dar iš ano laiko, augusios, žmogiškos ir dvasinės brandos pasiekusios anoje santvarkoje. Dėl to lengvai atpažįstamos skaitytojoms (žinoma, ir skaitytojams), kurioms dabar tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties ar kiek daugiau.

Anas laikas galėjo sugniuždyti, sulaužyti, galėjo ir užgrūdinti. Kūrinių herojės yra iš pastarųjų - stiprios, turinčios vertybinę orientaciją. Jų nuostatų skaidrumas perimtas iš dar ankstesnio - mamų ir močiučių - moralinio paveldo. Astridos moterų moralinė tvirtybė vis dėlto nėra koks ypatingas heroizmas, ji skleidžiasi šeimoje, kasdienybėje, žmogiškų santykių plotmėje. Jų tvirtybė dera su jautrumu ir trapumu, švelnumu ir atjauta - tomis žmogiškomis savybėmis, kurios, atrodo, darosi vis retesnės ir gyvenime, ir literatūroje, todėl taip pat įgyja savotišką „retro“ atspalvį.

Tad kokios yra tos apsakymų moterys? Kokie bruožai ir požymiai leistų sutelkti jas į vieną būrį, į savotišką seseriją?

Matyt, pirmiausia išsilavinimas ir inteligencija. Galima tarti ir kitaip - intelektualumas. Taip, jos visos - intelektualios moterys, paprastai humanitarinių profesijų atstovės, bet šiai moterų kartai, ko gero, artimesnės inteligentės, inteligentiškumo sąvokos - švelnesnės, mažiau rėžiančios ausį, tarsi „žmogiškesnės“. Tuo labiau, kad jų inteligentiškumas nereiškia vien išsilavinimo, profesinių žinių sankaupos, o apima visą moters būtybę, atsiveria visose žmogiškų santykių plotmėse. Inteligentiškumas - integrali Astridos sukurtų moterų asmenybės dalis. Anksti pajutusios žinių troškulį, išsilavinimo siekia atkakliai ir sąmoningai, ir kur - jei ne Vilniuje - galėjo jį gauti? Į Vilnių, į Vilnių! - mintyse šaukia šios provincijos mergaitės, tarsi atkartodamos A. Čechovo vienos iš trijų seserų žodžius. A. Petraitytė tiksliai ir subtiliai fiksuoja Vilniaus reikšmę ištisos kartos gyvenime. Į šį miestą gena ir galimybė gauti išsilavinimą, ir sukaupti meno objektai, kultūros erdvė, istorijos alsavimas, ir noras savo kojomis pajusti Vilniaus grindinį, perlėkti senamiestį, įkvėpti didmiesčio oro… Galima įtarti, kad apsakymų herojėms Vilniaus vaidmens akcentavimas žymi vertybinę slinktį nuo pirmojo prie antrojo dėmens garsiojoje opozicijoje „kaimas - miestas“ arba „gamta - kultūra“. Provincijos laikas - tai šaknys, prie kurių gera ir miela grįžti, jos nepaneigiamos, neišraunamos, bet moterų likimas įsikūnija jau urbanistinėje aplinkoje. Vilnietėmis tapusioms herojėms didysis miestas natūraliai įauga į jų asmeninį gyvenimą, veiklą, kasdienybę. Literatūros, muzikos, dailės pomėgis yra ne šiaip sau priedas prie moters, ne puošmena ar dekoracija, ne smagus laiko praleidimas, o pati egzistencija bei tam tikras grupės, „kastos“, seserijos atpažinimo ženklas. Tokiu būdu Vilnius įgauna simbolio - tikrųjų namų, dvasios buveinės - vertę.

Anų laikų sąlygomis Vilnius - beveik vienintelis svajonių horizonte stūksantis miestas, pasaulio pakraštys. Tiesa, kai kurios herojės būtų norėjusios į Paryžių (apsakymas „Mylėti svetimą“), bet turėjo užtekti Maskvos, kaip didžiausio žinias, išsimokslinimą teikiančio „punkto“. Pasiimti viską, ką ji gali duoti, ir parvažiuoti namo, į Vilnių… Išsilavinimas kaip nepriklausomybės teritorija.

Apsakymų herojes apibūdina tyla ir orumas, t.y. - tylumas, susikaupimas, nerėksmingas dėmesys esminiams gyvenimo ir žmonių bendravimo momentams, netriukšmingumas, nekategoriškumas. Šios moterys orios, jos žino savo vertę, jos nesižemina - tokios jos buvo ir išliko visada. Savotiška „tylaus feminizmo“ pozicija, kai apie feminizmą dar niekas nebuvo girdėjęs.

Iš to, kas čia pasakyta, galėtų susidaryti įspūdis, kad autorės sukurtas pasaulis yra grynai moteriškas. Taip vis dėlto nėra. Apsakymų veikėjos trokšta (ir dažnai gauna) visiško būties išsipildymo, jos vertina šeimos gyvenimą, džiaugiasi motinyste. Vyras - tas svetimasis, kuris palankiai, su simpatija ir meile įsileidžiamas į moters gyvenimą, priimamas kaip lygiavertis partneris, o ne kaip šeimininkas, tikintis, kad ir jis pasieks moters dvasinio pasaulio aukštumą ir išsilaikys ten. Deja, dažnai neišlaiko, neišsilaiko. Vyras - gana silpna būtybė Astridos Petraitytės apsakymuose, reikalingas globos ir supratimo. Į jį žvelgiama atlaidžiai, su nepikta ironija (visoms apsakymų moterims būdingas humoro jausmas ir gebėjimas taikliai ironizuoti, pirmiausia - save pačią). Apsakymų vyrai - gana simpatiški, išskyrus nebent du: psichoanalitiką (apsakymas „Nebūta nieko“) ir žiaurųjį profesorių (apsakymas „Gyveno kartą žiaurus profesorius“), kurie santykius su kitais, pirmiausia - su moterimis, konstruoja etapais, lyg kokią racionalią schemą, o žinios ir išsilavinimas panaudojami jų egoistiniams tikslams.

T. Todorovas yra kalbėjęs apie „gyvenimo tvarkos“ ir „literatūros tvarkos“ sąveiką kūrinyje. A. Petraitytės apsakymų ir apysakų „tvarka“ ir gyvenimas, iš kurio išaugo šių tekstų veikėjos, veikėjai, situacijos, įtikinamai papildo ir patvirtina vienas kitą.