Molotovo Ribbentropo paktas ir Lietuva

Šią knygą galima skaityti kaip Lietuvos ir kaip tarptautinių santykių, kaip įvykių ir kaip istoriografijos istorijos studiją. Tačiau iš tikrųjų čia rašoma apie Antrąjį pasaulinį karą, įžanga į kurį tapo 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos-SSRS Nepuolimo sutartis, ir kurio aukų sąraše viena pirmųjų atsidūrė Lietuvos valstybė. Čia siūlomas žvilgsnis į karo ištakas ir pradžią, kuris - nepražiūrėdamas pirmaplanio Hilerio ir nacionalsocialistinės Vokietijos vaidmens - kaip užkulisinę ir pagrindinę karo kaltininkę regi Sovietų Sąjungą. Atsispiriant nuo tokio „Stalino karo“ vaizdinio, čia „Molotovo-Ribbentropo pakto“ ir Lietuvos okupacijos priežasčių aspektais tyrinėjama bei aprašoma SSRS politinė istorija ir sovietinė istorijos politika. Tai reiškia, kad SSRS užsienio politika šioje knygoje traktuojama kaip sąmoningas mėginimas „daryti istoriją“, o iki šiol praktikuojamas (pro-, neo, anti-) sovietinis istorijos rašymas čia (dis)kvalifikuojamas kaip politinis veiksmas. Mėginant istoriškai adekvačiai įvardyti Pakto epochos sovietinės politikos turinį bei tikslus ir atskleidžiant politinius sovietinio ir antisovietinio istorijos suvokimo bei rašymo užtaisus, kartu siekiama geriau suprasti tragišką Lietuvos valstybės lemtį, kai 1940-ųjų birželį ją užliejo „raudonasis tvanas“.

Užsibrėžiant siekį „suprasti geriau“, neišvengiamai implikuojami „blogesni“ supratimai. Kokie jie? Kalbant apie šiandienę Lietuvą, kaip tokį supratimą pirmiausia galima išskirti tragiškąjį fatalizmą, kuris vis prasikiša, kai dėl visų Lietuvos nelaimių „tautininkiškai“ kaltinami slaptieji protokolai, Stalinas ir Hitleris, Jaltos ir imperializmai. Antra, tai kritiškasis „pilietinis nacionalizmas“ (plg. mintis, dėstomas interviu: „A. Nikžentaitis: Blogai, kad Molotovo-Ribbentropo paktas mums tapo antrąja religija“, in: www.lrytas.lt, 2006 05 29), kuris pasireiškia užsipuolant Smetonos autoritarizmą, pilietinės visuomenės nebuvimą, siaurakaktį nacionalizmą- visa tai esą parengę dirvą lengvam Lietuvos susovietinimui. Tačiau ir herojiškai sumitinant Lietuvos Nepriklausomybės sutemų istoriją, ir savikritiškai ją numitinant („kodėl nesipriešinome?“), pagrindinis tos istorijos veikėjas, taigi ir kaltininkas - agresyvi sovietinė politika - neišvengiamai nu baltinamas, nes arba [rikiuojamas į kitų panašių nusikaltėlių gretas, arba iš dienos viduryje privatų būstą įžūliai apiplėšiančio bandito paverčiamas vagišiumi, atsitiktinai radusiu „raktą nuo buto, kuriame padėti pinigai“, ir... nesusivaldžiusiu.

Taigi lietuviškoje istorinėje sąmonėje paskutiniu metu galima įžvelgti dvejopą Pakto vaizdinio devalvaciją, o štai dabartinėje Rusijos istorijos politikoje Paktas tiesiog panaudojamas kaip gyvybingas dabartinės politikos prieš Rytų Europą ir „pribaltus“ ginklas. Antai 2005 m. sausio 20 d. Taline viešėjęs Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas, kalbėdamasis su Estijos prezidentu Arnoldu Ruuteliu, pasak naujienų agentūros Rosbalt, pareiškė, jog Rusija yra pasirengusi pasmerkti ir anuliuoti SSRS su nacistine Vokietija sudarytą Paktą. Jei galima anuliuoti, vadinasi, tas Paktas galioja, o jei galioja, tai juo kažkiek pagrįsta ir dabartinė Rytų Europos politinė sąranga... ir sienos. Tų pačių metų vasario 22 d. interviu Radio slovensko Putinas pabrėžė, kad Paktą SSRS pasirašė siekdama „užtikrinti savo interesus ir vakarinių sienų saugumą“ (Rosbalt informacija). Lietuvos užsienio reikalų ministerija į tokį ekscesą reagavo griežtu pareiškimu... ir taip užkibo ant Rusijos politikos kabliuko, nes leidosi diskutuoti dėl klausimų, dėl kurių šiandien - bent jau Baltijos valstybėms ir visuomenėms - viskas yra aišku.

Tai, ką Rusijos politikos vairininkas išrėžia tiesmukai, rusų istorikai savo tekstuose įvelka į „viskas buvo ne taip paprasta“ drabužėlius. Karo pabaigos 60-mečio minėjimo aistras apmąstančiame Visuotinės istorijos instituto direktoriaus Aleksandro Čiubarjano rašinyje apie „Didžiojo karo istorijos baltąsias dėmes“ (in: Rossija v globalnoj politike, 2005, Nr. 3) tvirtinama, kad 1939-1940 metų SSRS santykius su Baltijos šalimis lėmė įvairios priežastys ir motyvai. Tai ir „būtinybė užtikrinti SSRS saugumą“, kuriam grėsmę kėlusi „hitlerinė Vokietija“, ir „Stalino imperinės užmačios“, ir „Baltijos šalių gyventojų nepasitenkinimas savo vyriausybių politika“, ir „tarpinė Baltijos valstybių padėtis“, vertusi orientuotis arba į Vokietiją, arba („kairiuosius“) į SSRS, ir „greitas Vokietijos įsigalėjimas Europoje“, kėlęs nerimą SSRS vadovybei. Tokiu kompleksiniu paaiškinimu anaiptol neneigiamas nei SSRS slaptų susitarimų su Vokietija nusikalstamumas, nei 1940 m. Baltijos šalių aneksijos neteisėtumas, tačiau išdėsčius šitiek „kaltę švelninančių aplinkybių“ pačios „nusikaltimo sudėties“ kaip ir nebematyti.

Panašų istorijos politikos efektą gali pasiekti ir 2006-ųjų birželio pradžioje Lietuvoje pristatytas dokumentų rinkinio SSRS ir Lietuva Antrojo pasaulinio karo metais I tomas „SSRS ir Lietuvos Respublika (1939 m. kovas - 1940 m. rugpjūtis)“, skirtas Rusijos rinkai ir parengtas minėtojo Rusijos Visuotinės istorijos instituto ir Lietuvos istorijos instituto istorikų. Iškalbingai juodi storos knygos viršeliai liudija kalbamą laikotarpį ir įvykius priklausius tamsiesiems istorijos puslapiams, tačiau pats temos užsibrėžimas verčia ir įvadiniame Rusijos istorikės Natalijos Lebedevos straipsnyje, ir per politinės bei istorinės atrankos malūnus perėjusiais dokumentais dėstyti SSRS ir Lietuvos dvišalių santykių istoriją. Knygą sklaidančiam skaitytojui gali susidaryti įspūdis, kad 1939-1940 m. tie santykiai dėl „įvairių priežasčių“ vis blogėję, kol galiausiai baigęsi mažesniosios Lietuvos atsidūrimu didesniosios SSRS sudėtyje. Tačiau iš tiesų Baltijos valstybių okupacija ir inkorporacija juk buvo vienašalė, sąmoninga, banditiška operacija.

Vienu sakiniu - čia pateikiama Pakto istorijos studija ne tik provokuoja, įrodinėja, kritikuoja ir demaskuoja, bet ir stengiasi parengti dirvą nesovietiniam Lietuvos valstybingumo praradimo ir atkūrimo istorijos rašymui, kai daiktus būtų galima ir lengva vadinti tikraisiais (geriausia - vienareikšmiais) vardais.