Miškais ateina ruduo

Tai naujausia serijos „Lietuvių literatūros lobynas.  XX amžius“ knyga. Šis M. Katiliškio romanas spaudai parengtas remiantis paties autoriaus prižiūrėtu JAV leidyklos „Terra“ 1957 m. leidimu.

Marius Katiliškis (1914–1980 m.) – prozininkas. Mokėsi Žagarės progimnazijoje, dirbo tėvų ūkyje, vėliau, po kariuomenės, Pasvalio bibliotekos vedėju. 1944 m. pasitraukė į JAV, Čikagoje dirbo fizinį darbą fabrikuose, kapinėse ir kt. Bendradarbiavo „Karyje“, „Jaunojoje kartoje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Aiduose“, „Tėviškės garse“, „Lietuvių žodyje“, „Metmenyse“.

Pirmoji knyga – novelių rinkinys „Prasilenkimo valanda“ (1948). Žinomiausias šio žanro M. Katiliškio kūrinys – novelių romanas „Užuovėja“. Parašė dar novelių, išleido kelis romanus – „Miškais ateina ruduo“, „Išėjusiems negrįžti“.

2002 m. Lietuvių literatūros ir meno archyve buvo rastas niekur neskelbtas M. Katiliškio novelių rinkinio „Seno kareivio sugrįžimas“, sukurto 1944 m., rankraštis; šį rinkinį 2003 m. išleido leidykla „Šiaurės Lietuva“. 2004 m. pasirodė ir šio autoriaus ankstyvosios poezijos knyga, pavadinta „Mano žodžiai“, 2005 m. Čikagoje išleistas M. Katiliškio apsakymų rinkinys „Pasivaikščiojimas ratu“.

M. Katiliškis mirė 1980 m. Lemonte, JAV.

„Miškais ateina ruduo“, sukurtas per šešias savaites. Jis apima vienos vasaros įvykius miškų apsuptame modernėjančiame nepriklausomos Lietuvos kaime. Prasidėjęs miško kirtimu pavasarinio polaidžio metu bei pelkių sausinimu, baigiasi tą patį rudenį įvykusiu miško gaisru. Ūkio darbai, šiokiadienių ir šventadienių ritualai bei gamtos aprašymai sudaro pusę romano teksto. Nemaža dalis skiriama miškui, kurio naikinimas fatališkai susietas su kūrinio veikėjų likimais. Romano intrigos lūžius valdo gaivališkos prigimties aistra ir nenumalšinamas asmeninės laimės troškimas. Jo personažai yra vitališkų vidinių jėgų aukos, jie gyvena jausmo visagalybės atmosferoje, giminingoje anglų rašytojų T. Hardy ar D.H. Lawrence’o romanams.

„Miškais ateina ruduo“ yra epinis realistinis kūrinys, artimas tradiciniam lietuvių romanui, tačiau jo audinyje liejasi ir moderniosios prozos spalvos, sužėrinčios netikėtomis metaforomis, originaliai palyginimais, paralelizmais, laisvu kalbėjimu. Rašytojas daug dėmesio skyra egzistencinių problemų įprasminimui per gamtos ir žmogaus vienovę. Pasigėrėjimą kelia vaizdingas sakinys, spalvingos, nepakartojamos veikėjų charakteristikos<...>